Kabala
-
Administratorius
- profesionalas
- Pranešimai:1481
- Užsiregistravo:2001 12 06 09:51
Kabala - mokslas apie aukštesnio dvasinio pasaulio, iš kurio viskas ateina į mūsų pasaulį, suvokimą. Studijuodamas Kabalą, žmogus suvokia visko, kas vyksta mūsų pasaulyje, priežastis, įgyja jėgų ir žinių, kad valdytų savo likimą, pasiekia absoliutų ir visuotinį pažinimą. Kaip be gamtos dėsnių žinojimo negali egzistuoti žmogus mūsų pasaulyje, taip žmogaus siela negalės egzistuoti būsimame pasaulyje, jeigu neįsigis apie jį žinių!
Kodėl mes ieškome?
Kiekvieno žmogaus prigimtyje slypi noras visur gauti pasitenkinimą. "Taip jau esame sutverti, kad jei pajuntame pasitenkinimą, jo įsitveriame, jei užklumpa nors menkiausia kančia, jai atsukame nugarą ir stumiame nuo savęs. Viso to variklis yra mūsų mintys, nes judėjimas atsiranda iš minties ir noro. Pradėjęs analizuoti šią situaciją, žmogus susimąsto: "Jei negaliu pabėgti nuo minčių, jei negaliu jų valdyti, jos mane užklumpa ir apleidžia, tada kas gi aš toks?" Ieškodamas atsakymų žmogus suvokia esąs kūrėjas, tačiau visiškai ne toks, kokį šiandien taip dažnai vaizduojame", – tikino pašnekovas. Anot jo, susidūręs su tokiais klausimais, žmogus pradeda ieškoti atsakymų. Būtinai pradeda – antraip kankintųsi nežinomybėje. Ieškantį žmogų pradeda valdyti aukštesnės jėgos: suteikia sąlygas rasti atsakymus į visus kylančius klausimus.
Amžius, kada prasideda ieškojimai, būna skirtingas: tai gali nutikti ir vaikystėje, ir subrendus, ir pasenus. Dažniausiai būties klausimai domina jau subrendusius žmones.
Pasodini medį, išauga kamienas, vėliau – šakos, lapai, žalias vaisius, kuriuo dar negali mėgautis, tik vaisiui prinokus gali valgyti. Viskas, kas buvo iki tol – dar neprinokęs vaisius.
Tokiu pat principu kuriama žmogaus siela. Siela – mažas "taškelis širdyje", kuris pradeda plėstis, didėti, brinkti. Kai jis galutinai sunoksta, žmogus pradeda kelti įvairiausius klausimus, pradeda ieškoti", – tvirtino Ilizarovas. Tačiau tai nereiškia, kad susidomėjęs egzistenciniais klausimais žmogus pasitraukia iš jam įprasto, materialaus pasaulio. Anaiptol, pasak Ilizarovo, žmogus ir toliau gyvena kaip ir gyvenęs, tačiau drauge dar domisi "pasaulio dėsniais": kaip tai daroma ir kam to reikia? Žmogus pats gali išmokti valdyti savo likimą. Likimo pakeisti negalima, tačiau jį valdyti galima. Anksčiau ar vėliau visi tai patiriame", – tikino pašnekovas.
Kabala mokslas
Kabala – mokslas, kuris pasakoja, kodėl žmogus egzistuoja, kodėl ateina į pasaulį, kodėl gyvena, kur gyvenimo prasmė? Iš kur jis atėjo, kur išeina baigęs kelią žemėje. ėodis "kabala" (hebrajų kalba – "gavimas") reiškia siekį pajusti aukštesnį suvokimą, tikrą pasaulio paveikslą. Iš esmės kabala – dvasinių pasaulių ir mūsų pasaulio, kaip jų pasekmės, suvokimo metodika.
Kabalos studijavimas mums atskleidžia papildomą šeštąjį jutimo pojūtį, kuriuo suvokiame aukštesnįjį dvasinį pasaulį.
Kabalos studijavimas nėra teorinis arba abstraktus, jis neatsiejamas nuo praktikos: žmogus sužino, ką jam reikia daryti, ką keisti savyje. Niekas negali būti svarbiau už šį žinojimą, todėl, kad žmogus taip pažįsta save, pasaulį ir savo likimą.
Viską, ką sužino apie save ir pasaulį studijuojantis kabalą žmogus, jis sužino savyje. Nuo kitų aplinkinių jo pojūčiai ir žinojimas paslėpti. Būtent dėl šios priežasties kabala vadinama "slaptu mokslu". Tik pačiam žmogui žinoma, kas su juo vyksta ir ką jis mato.
Kabala – jausmų matematika. Ji analizuoja žmogaus jausmų ir troškimų visumą ir kiekvienam reiškiniui, kiekvienam jausmo ir suvokimo atspalviui randa tikslią matematinę formulę.
Kabalos mokslas – sena ir laiko patikrinta metodika, kurią naudodamas žmogus gali pasiekti aukštesnį dvasinį suvokimą apie pasaulio sukūrimo tikslą ir prasmę, savo gimimo ir gyvenimo prasmę
http://www.kabbalah.info/litakab/lietuvos_zinios_3.htm
Kas yra Kabala
Daug kas girdėjo, kad Kabala yra slaptasis mokslas. Būtent uždarumas, paslapties šydas davė pretekstą apie ją susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, profanacijų, gandų, nemokšiškų svarstymų bei išvadų.
Tik XX amžiaus pabaigoje buvo leista visiems atskleisti žinias apie Kabalos mokslą bei platinti jas pasaulyje.
Ir todėl šios knygos pradžioje esu priverstas sugriauti per šimtmečius susiformavusius mitus apie senąjį ir šiuolaikinį Kabalos mokslą, skirtą kiekvienam.
Kabalos mokslas niekaip nesusijęs su religija, nebent tiek, kiek galima susieti su religija, sakykime, fiziką, chemiją ar matematiką, bet ne daugiau.
Kabala – ne religija ir tai lengva suprasti kad ir iš fakto, jog nė vienas religingas žmogus jos nežino ir nesupranta joje nė žodžio.
Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, pasaulio pažinimo metodiką, kelius, kaip pasiekti kūrimo tikslą, – visa tai Kabala pirmiausia slėpė nuo religingų masių.
Nes reikėjo sulaukti laikų, kai žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis.
Kabala – tai mokslas valdyti likimą, tai Žinojimas, perduotas visai žmonijai, visoms pasaulio tautoms.
Kabala – mokslas apie tai, kas paslėpta nuo žmogaus akių, nuo mūsų penkių juslių. Joje yra naudojamos tik dvasinės sąvokos, t.y. tokios, kurios aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų pasaulio, ko nejaučia penki mūsų jutimo organai, kas yra už jų jutimo ribų, aukštesniajame pasaulyje.
Tačiau, kad įvardintų aukštesniojo pasaulio objektus, jėgas bei veiksmus, Kabala pasitelkia žemiškąją kalbą. Tai būtina, nes mes neturime žodžių nežemiškoms sąvokoms išreikšti.
Iš kiekvieno aukštesniojo pasaulio objekto į mūsų pasaulį nusileidžia jėga ir sukuria mūsų pasaulio objektą. Kabalistas, esantis abiejuose pasauliuose, mato šį ryšį ir aprašo aukštesnįjį pasaulį, naudodamas mūsų pasaulio pavadinimus.
Tačiau tam, kuris nesuvokia abiejų pasaulių, atrodo, kad kabalistas aprašo žemiškuosius veiksmus, nors Kabala kalba tik apie tai, kas vyksta aukštesniajame pasaulyje.
Žinomų žodžių (sąvokų) naudojimas sukelia nesusipratimus, klaidingus vaizdinius. Todėl Kabala draudžia įsivaizduoti kokį nors ryšį tarp mūsų pasaulio objektų ir jų dvasinių šaknų. Tai Kabaloje laikoma pačia grubiausia klaida.
Todėl Kabalos studijavimas buvo uždraustas tiek daug metų, net iki mūsų laikų: žmogaus išsivystymo lygis buvo nepakankamas, kad galėtų atsikratyti tokių vaizdinių kaip įvairiausios dvasios, raganos, angelai ir kitokia velniava ten, kur kalbama visai apie ką kitą.
Tiktai nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio leidžiama ir rekomenduojama skleisti Kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad žmonės pakilo aukščiau primityvaus gamtos jėgų (kaip į žmogų panašių būtybių, undinių, kentaurų ir kt.) supratimo lygmens.
Žmonės pasirengę įsivaizduoti aukštesnįjį pasaulį kaip jėgų ir jų laukų pasaulį, kaip esantį aukščiau materijos. Šiomis jėgų, minčių pasaulio sąvokomis ir operuoja Kabalos mokslas.
Su linkėjimais sėkmingai atverti Aukštesnįjį pasaulį,
Michaelis Laitmanas
Kabalos istorija ir jos kalba
Visa, kas mums žinoma apie aukštesnįjį pasaulį dar iki įeinant į jį, mes sužinome iš žmonių, kurie asmeniškai jį ištyrė.
Jie mums aprašė savo kelią, savo pojūčius, savo išvadas, savo rekomendacijas, kurios mums siūlomos tam, kad praeitume tą patį kelią.
Jų kelionių aukštesniajame pasaulyje aprašymai – tai kabalistinės knygos, pradėtos rašyti dar nuo Abraomo laikų.
Abraomas – pirmasis kabalistas. Jis ėmė savęs klausti apie gyvenimo prasmę ir tai atvedė jį prie būtinybės atverti Aukščiausiąją jėgą.
Savo įspūdžius, atsivėrus Kūrėjui, jis aprašė knygoje „Sutvėrimo Knyga“ (Sefer Jecira). Tai buvo prieš 3700 metų. Abraomas savo knygoje naudojo kabalistinę kalbą. Šią knygą ir šiandien studijuoja kabalistai.
Kitas didis kabalistas – Mozė, kuris suvokė Kūrėją ir aprašė savo suvokimus knygoje, kurią pavadino „Tora“ – „Penkiaknygė“ (Biblija).
Savo dvasiniams įspūdžiams aprašyti jis naudojo Kabalos kalbą – „šakų kalbą“, pagrįstą mūsų pasaulio panašumu į savo šaknis aukštesniajame pasaulyje. Kadangi viską mūsų pasaulyje pagimdo jėgos, kylančios iš aukštesniojo pasaulio, tai kiekvienas objektas, veiksmas, reiškinys mūsų pasaulyje yra kaip šaka, auganti iš aukštesniojo pasaulio.
Mozė naudojo mūsų pasaulio objektų ir veiksmų pavadinimus, kad jais aprašytų aukštesniojo pasaulio objektus, veiksmus.
Atrodo, kad yra rašoma apie mūsų pasaulį, bet už šių žodžių slypi aukštesnysis pasaulis. Ir tik tas, kuris jaučia aukštesnįjį pasaulį, geba teisingai suprasti Mozės pasakojimą.
Babilono Talmudas (parašytas mūsų eros pradžioje) – tai knyga, kuri pavaizduoja aukštesniojo pasaulio dėsnius mūsų pasaulio juridinių įstatymu pavidalu.
Įstatymai, aprašomi Talmude, kaip mums atrodo, kalba apie žmogaus elgesį mūsų pasaulyje, bet tai tik išorinis teksto pavidalas. Kabalistai Talmudo tekste mato skrupulingai aprašytą aukštesnįjį pasaulį.
Aukštesniajam pasauliui aprašyti taip pat naudojamos pasakojimų ir pranašysčių kalbos. Kabalistui nesvarbu, kokia kalba parašyta knyga apie aukštesnįjį pasaulį – apie Kūrėją. Bet kuriuo atveju, skaitydamas, jis jaučia autoriaus aprašymą taip, kaip muzikantas, žvelgdamas į natas, girdi muziką.
http://www.kabbalah.info/litakab/kas_yra_kabala.htm
Kiekvieno žmogaus prigimtyje slypi noras visur gauti pasitenkinimą. "Taip jau esame sutverti, kad jei pajuntame pasitenkinimą, jo įsitveriame, jei užklumpa nors menkiausia kančia, jai atsukame nugarą ir stumiame nuo savęs. Viso to variklis yra mūsų mintys, nes judėjimas atsiranda iš minties ir noro. Pradėjęs analizuoti šią situaciją, žmogus susimąsto: "Jei negaliu pabėgti nuo minčių, jei negaliu jų valdyti, jos mane užklumpa ir apleidžia, tada kas gi aš toks?" Ieškodamas atsakymų žmogus suvokia esąs kūrėjas, tačiau visiškai ne toks, kokį šiandien taip dažnai vaizduojame", – tikino pašnekovas. Anot jo, susidūręs su tokiais klausimais, žmogus pradeda ieškoti atsakymų. Būtinai pradeda – antraip kankintųsi nežinomybėje. Ieškantį žmogų pradeda valdyti aukštesnės jėgos: suteikia sąlygas rasti atsakymus į visus kylančius klausimus.
Amžius, kada prasideda ieškojimai, būna skirtingas: tai gali nutikti ir vaikystėje, ir subrendus, ir pasenus. Dažniausiai būties klausimai domina jau subrendusius žmones.
Pasodini medį, išauga kamienas, vėliau – šakos, lapai, žalias vaisius, kuriuo dar negali mėgautis, tik vaisiui prinokus gali valgyti. Viskas, kas buvo iki tol – dar neprinokęs vaisius.
Tokiu pat principu kuriama žmogaus siela. Siela – mažas "taškelis širdyje", kuris pradeda plėstis, didėti, brinkti. Kai jis galutinai sunoksta, žmogus pradeda kelti įvairiausius klausimus, pradeda ieškoti", – tvirtino Ilizarovas. Tačiau tai nereiškia, kad susidomėjęs egzistenciniais klausimais žmogus pasitraukia iš jam įprasto, materialaus pasaulio. Anaiptol, pasak Ilizarovo, žmogus ir toliau gyvena kaip ir gyvenęs, tačiau drauge dar domisi "pasaulio dėsniais": kaip tai daroma ir kam to reikia? Žmogus pats gali išmokti valdyti savo likimą. Likimo pakeisti negalima, tačiau jį valdyti galima. Anksčiau ar vėliau visi tai patiriame", – tikino pašnekovas.
Kabala mokslas
Kabala – mokslas, kuris pasakoja, kodėl žmogus egzistuoja, kodėl ateina į pasaulį, kodėl gyvena, kur gyvenimo prasmė? Iš kur jis atėjo, kur išeina baigęs kelią žemėje. ėodis "kabala" (hebrajų kalba – "gavimas") reiškia siekį pajusti aukštesnį suvokimą, tikrą pasaulio paveikslą. Iš esmės kabala – dvasinių pasaulių ir mūsų pasaulio, kaip jų pasekmės, suvokimo metodika.
Kabalos studijavimas mums atskleidžia papildomą šeštąjį jutimo pojūtį, kuriuo suvokiame aukštesnįjį dvasinį pasaulį.
Kabalos studijavimas nėra teorinis arba abstraktus, jis neatsiejamas nuo praktikos: žmogus sužino, ką jam reikia daryti, ką keisti savyje. Niekas negali būti svarbiau už šį žinojimą, todėl, kad žmogus taip pažįsta save, pasaulį ir savo likimą.
Viską, ką sužino apie save ir pasaulį studijuojantis kabalą žmogus, jis sužino savyje. Nuo kitų aplinkinių jo pojūčiai ir žinojimas paslėpti. Būtent dėl šios priežasties kabala vadinama "slaptu mokslu". Tik pačiam žmogui žinoma, kas su juo vyksta ir ką jis mato.
Kabala – jausmų matematika. Ji analizuoja žmogaus jausmų ir troškimų visumą ir kiekvienam reiškiniui, kiekvienam jausmo ir suvokimo atspalviui randa tikslią matematinę formulę.
Kabalos mokslas – sena ir laiko patikrinta metodika, kurią naudodamas žmogus gali pasiekti aukštesnį dvasinį suvokimą apie pasaulio sukūrimo tikslą ir prasmę, savo gimimo ir gyvenimo prasmę
http://www.kabbalah.info/litakab/lietuvos_zinios_3.htm
Kas yra Kabala
Daug kas girdėjo, kad Kabala yra slaptasis mokslas. Būtent uždarumas, paslapties šydas davė pretekstą apie ją susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, profanacijų, gandų, nemokšiškų svarstymų bei išvadų.
Tik XX amžiaus pabaigoje buvo leista visiems atskleisti žinias apie Kabalos mokslą bei platinti jas pasaulyje.
Ir todėl šios knygos pradžioje esu priverstas sugriauti per šimtmečius susiformavusius mitus apie senąjį ir šiuolaikinį Kabalos mokslą, skirtą kiekvienam.
Kabalos mokslas niekaip nesusijęs su religija, nebent tiek, kiek galima susieti su religija, sakykime, fiziką, chemiją ar matematiką, bet ne daugiau.
Kabala – ne religija ir tai lengva suprasti kad ir iš fakto, jog nė vienas religingas žmogus jos nežino ir nesupranta joje nė žodžio.
Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, pasaulio pažinimo metodiką, kelius, kaip pasiekti kūrimo tikslą, – visa tai Kabala pirmiausia slėpė nuo religingų masių.
Nes reikėjo sulaukti laikų, kai žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis.
Kabala – tai mokslas valdyti likimą, tai Žinojimas, perduotas visai žmonijai, visoms pasaulio tautoms.
Kabala – mokslas apie tai, kas paslėpta nuo žmogaus akių, nuo mūsų penkių juslių. Joje yra naudojamos tik dvasinės sąvokos, t.y. tokios, kurios aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų pasaulio, ko nejaučia penki mūsų jutimo organai, kas yra už jų jutimo ribų, aukštesniajame pasaulyje.
Tačiau, kad įvardintų aukštesniojo pasaulio objektus, jėgas bei veiksmus, Kabala pasitelkia žemiškąją kalbą. Tai būtina, nes mes neturime žodžių nežemiškoms sąvokoms išreikšti.
Iš kiekvieno aukštesniojo pasaulio objekto į mūsų pasaulį nusileidžia jėga ir sukuria mūsų pasaulio objektą. Kabalistas, esantis abiejuose pasauliuose, mato šį ryšį ir aprašo aukštesnįjį pasaulį, naudodamas mūsų pasaulio pavadinimus.
Tačiau tam, kuris nesuvokia abiejų pasaulių, atrodo, kad kabalistas aprašo žemiškuosius veiksmus, nors Kabala kalba tik apie tai, kas vyksta aukštesniajame pasaulyje.
Žinomų žodžių (sąvokų) naudojimas sukelia nesusipratimus, klaidingus vaizdinius. Todėl Kabala draudžia įsivaizduoti kokį nors ryšį tarp mūsų pasaulio objektų ir jų dvasinių šaknų. Tai Kabaloje laikoma pačia grubiausia klaida.
Todėl Kabalos studijavimas buvo uždraustas tiek daug metų, net iki mūsų laikų: žmogaus išsivystymo lygis buvo nepakankamas, kad galėtų atsikratyti tokių vaizdinių kaip įvairiausios dvasios, raganos, angelai ir kitokia velniava ten, kur kalbama visai apie ką kitą.
Tiktai nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio leidžiama ir rekomenduojama skleisti Kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad žmonės pakilo aukščiau primityvaus gamtos jėgų (kaip į žmogų panašių būtybių, undinių, kentaurų ir kt.) supratimo lygmens.
Žmonės pasirengę įsivaizduoti aukštesnįjį pasaulį kaip jėgų ir jų laukų pasaulį, kaip esantį aukščiau materijos. Šiomis jėgų, minčių pasaulio sąvokomis ir operuoja Kabalos mokslas.
Su linkėjimais sėkmingai atverti Aukštesnįjį pasaulį,
Michaelis Laitmanas
Kabalos istorija ir jos kalba
Visa, kas mums žinoma apie aukštesnįjį pasaulį dar iki įeinant į jį, mes sužinome iš žmonių, kurie asmeniškai jį ištyrė.
Jie mums aprašė savo kelią, savo pojūčius, savo išvadas, savo rekomendacijas, kurios mums siūlomos tam, kad praeitume tą patį kelią.
Jų kelionių aukštesniajame pasaulyje aprašymai – tai kabalistinės knygos, pradėtos rašyti dar nuo Abraomo laikų.
Abraomas – pirmasis kabalistas. Jis ėmė savęs klausti apie gyvenimo prasmę ir tai atvedė jį prie būtinybės atverti Aukščiausiąją jėgą.
Savo įspūdžius, atsivėrus Kūrėjui, jis aprašė knygoje „Sutvėrimo Knyga“ (Sefer Jecira). Tai buvo prieš 3700 metų. Abraomas savo knygoje naudojo kabalistinę kalbą. Šią knygą ir šiandien studijuoja kabalistai.
Kitas didis kabalistas – Mozė, kuris suvokė Kūrėją ir aprašė savo suvokimus knygoje, kurią pavadino „Tora“ – „Penkiaknygė“ (Biblija).
Savo dvasiniams įspūdžiams aprašyti jis naudojo Kabalos kalbą – „šakų kalbą“, pagrįstą mūsų pasaulio panašumu į savo šaknis aukštesniajame pasaulyje. Kadangi viską mūsų pasaulyje pagimdo jėgos, kylančios iš aukštesniojo pasaulio, tai kiekvienas objektas, veiksmas, reiškinys mūsų pasaulyje yra kaip šaka, auganti iš aukštesniojo pasaulio.
Mozė naudojo mūsų pasaulio objektų ir veiksmų pavadinimus, kad jais aprašytų aukštesniojo pasaulio objektus, veiksmus.
Atrodo, kad yra rašoma apie mūsų pasaulį, bet už šių žodžių slypi aukštesnysis pasaulis. Ir tik tas, kuris jaučia aukštesnįjį pasaulį, geba teisingai suprasti Mozės pasakojimą.
Babilono Talmudas (parašytas mūsų eros pradžioje) – tai knyga, kuri pavaizduoja aukštesniojo pasaulio dėsnius mūsų pasaulio juridinių įstatymu pavidalu.
Įstatymai, aprašomi Talmude, kaip mums atrodo, kalba apie žmogaus elgesį mūsų pasaulyje, bet tai tik išorinis teksto pavidalas. Kabalistai Talmudo tekste mato skrupulingai aprašytą aukštesnįjį pasaulį.
Aukštesniajam pasauliui aprašyti taip pat naudojamos pasakojimų ir pranašysčių kalbos. Kabalistui nesvarbu, kokia kalba parašyta knyga apie aukštesnįjį pasaulį – apie Kūrėją. Bet kuriuo atveju, skaitydamas, jis jaučia autoriaus aprašymą taip, kaip muzikantas, žvelgdamas į natas, girdi muziką.
http://www.kabbalah.info/litakab/kas_yra_kabala.htm