Jürgen Kuberski "Spiritizmas"
Spiritizmas, kuris būdingas daugeliui kultūrų bei tikėjimų, yra religingumo apraiška, kai ypatingais metodais užmezgamas ryšys su mirusiaisiais ir dvasiomis. Dažniausiai tai atlieka mediumas, kuris būdamas transo būsenoje tarpininkauja tarp pasaulio, žmogaus ir dvasių, leisdamas šioms veikti jo balsu, rankomis ir pan. Spiritizmo seansų metu mediumu paprastai būna visa grupė, kur „žinios iš anapus“ priimamos per stalo, stiklinės, uždėtos ant pagrindo su raidėmis (planšetės), judėjimą arba beldimą. Jau keletą dešimtmečių ryšį su anapusinėmis būtybėmis bandoma užmegzti pasitelkiant magnetofoną, radiją arba televizorių.
Vienas pagrindinių moderniojo spiritizmo pradininkų yra Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), regėjęs vizijas iš anapus ir papasakojęs apie savo pokalbius su angelais ir mirusiaisiais. Jis skleidė mokymą apie aukštesnį žmogaus išsivystymą kitame pasaulyje. Swedenborgo raštai susilaukė didelio dėmesio ir turėjo įtakos tokiems mąstytojams, kaip J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schellingas ir K. G. Jungas. Moderniojo spiritizmo atsiradimui ne mažiau svarbi buvo ir Alleno Kardeko „Dvasių knyga“. Šiuo pseudonimu pasivadinęs prancūzų gydytojas Ipolitas L. D. Rivail (1804–1869) 1859 metais išleido iš anapus gautus susistemintus vieno spiritistų būrelio, kuriam penkerius metus pats priklausė, duomenis. Mesmerizmo [1] idėjų paveiktas gydytojas per savo raštus tapo „kardekianizmo“, vieno iš pagrindinių religinių judėjimų Brazilijoje, įkūrėju. Čia spiritizmas yra susijęs su tikėjimu reinkarnacija.
Tikrąja moderniojo spiritizmo pradžia galima laikyti XIX a. vidurį, kai nuo rytinių Amerikos krantų spiritistų būreliai išplito visame Vakarų pasaulyje. J. P. Blavatskajos įkurta teosofų draugija prasidėjo nuo spiritistų būrelio, be to, buvęs teosofas bei antroposofų draugijos įkūrėjas R. Steineris (1861–1925) pradžioje taip pat turėjo spiritistinių patyrimų. Teosofijos paveikti buvo ir „New Age“ esantys spiritistų rateliai, tokie, kaip Findhorno draugija.
Šiandien pasaulyje priskaičiuojama apie 100 milijonų spiritistų, taip pat nemažai draugijų. Pietų Amerikoje spiritizmas ypatingai paplitęs ir dažnai sumišęs su krikščionišku turiniu (sinkretizmas). Vien tik Anglijoje yra apie 500 organizuotų spiritistų draugijų.
Žymiausios Europos kontinento spiritistų draugijos yra Ciūricho dvasinė ložė, Universalusis gyvenimas, Baltojo erelio ložė (White Eagle Lodge), taip pat Naujojo apreiškimo grupės, kurios remiasi jų įkūrėjų (Jacobo Lorbeerio, Johanneso Greberio) medialiai gautomis žiniomis. Spiritizmas praktikuojamas daugelyje religinių judėjimų: „New Age“ grupėse, kai kuriuose ufonautų kultuose, jį naudoja raganos, satanistai, ekstrasensai.
Spiritizmas yra paplitęs ir už organizuotų grupių ribų: galima paminėti „šeimyninį spiritizmą“ (spiritizmas giminių ratelyje, siekiant užmegzti ryšius su mirusiaisiais) arba sparčiai plintančią spiritistinę literatūrą, kuri „New Age“ sąjūdžio sluoksniuose dažnai įvardijama kaip „Channeling“ (iš angl. channel – kanalas) literatūra. Turbūt žymiausios knygos buvo parašytos J. Roberts (Dvasinio vadovo „Seto“ perdavimai) bei K. Griskom (Sheril Maclain, taip pat savo knygose propaguojančios spiritizmą, mokytojos). Su spiritizmu artimai susiję ir Robertas A. Monroe bei Elizabeta Kübler Ross, pagarsėję „mirties išgyvenimų“ „tanatologijos“ tyrinėjimais.
Tai, kas patiriama spiritizmo seansų metu, aiškinama skirtingai: spiritistai teigia, jog jų metu per mediumus užmezgamas kontaktas su angelais, dvasiomis ar mirusiaisiais; tuo tarpu kritikai nurodo, kad daug „mediumų“ buvo demaskuoti kaip apgavikai. Psichologijoje ir parapsichologijoje spiritizmo seansų patyrimas paprastai aiškinamas ne kaip mirusiųjų ar dvasių pasireiškimas, o kaip pasąmonės padarinys. Tačiau daugelis psichologų perspėja, kad praktikuojant spiritizmą gali išsivystyti „mediumistinė psichozė“, lydima beprotiškų idėjų, haliucinozių ir prievartos.
Biblija apie dvasias, apsireiškiančias žmogui, kalba palyginti aiškiai, tačiau kitaip nei spiritizmas: įvardija jas kaip Dievui priešiškas jėgas. Šventasis Raštas mini angelus, atsiskyrusius nuo Dievo (Jud 6) ir bandančius apsigyventi žmonėse (Mt 12,43), jiems kenkti (Mk 9,22) arba sukurstyti prieš Dievą (1 Tim 4,1). Dvasių ar mirusiųjų išaukštinimas daugelyje vietų draudžiamas (Kun 19,31; 20,6; Įst 18,11; Iz 8,19). Žmonės yra įspėjami nepasiduoti dvasioms, nes jos priešiškos Dievui ir pilnos neteisybės (1 Tim 4,1; 2 Tes 2,9). Pats Šėtonas apibūdinamas kaip melagis ir melo tėvas (Jn 8,44), galintis apsimesti šviesos angelu.
Žinias, tariamai ateinančias iš mirusiųjų, galima paaiškinti ir kaip demonų apgaulę, kadangi pagal biblinį mokymą mirusieji negali bendrauti su gyvaisiais. (1 Sam 28 pateiktas pavyzdys, kai išgąsdintas filistinų karalius Saulius per žynę iškviečia Samuelio dvasią, galėtų būti kaip išimtis, kurią šiuo ypatingu atveju Dievas leido, norėdamas paskelbti Sauliui teismą.)
Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas
Vertė Rima Mykolaitytė
www.prizme.lt
Spiritizmas
-
Juodasis_deimantas
- jaunasis rašytojas
- Pranešimai:91
- Užsiregistravo:2006 05 15 12:54
Man kartą yra tekę dalyvauti spiritizmo seanse..Tačiau tai buvo pakankamai senai,kad dabar sunkiai prisiminčiau..Čia mano surinkta medžziaga
SPIRITIZMO DOKTRINA arba SPIRITIZMAS
Kas tai yra? Tai yra Aukščiausių Dvasių atskleista dėsnių ir taisyklių visuma, išdėstyta Allan Kardec darbuose, kurie sudaro Spiritizmo Kodeksą: Dvasių knyga, Mediumų knyga, Evangelija pagal Spiritizmą, Dangus ir Pragaras ir Pradžios knyga. Spiritizmas yra mokslas, kuris nagrinėja Dvasių prigimtį, kilmę ir paskirtį, taip pat jų ryšius su kūniškuoju pasauliu”. Allan Kardec (Kas yra spiritizmas? - Įžanga) “Spiritizmas įgyvendina tai, ką Jėzus pasakė apie pažadėtąją Paguodą: supažindina su dalykais, kurie padeda žmogui suvokti, iš kur jis atėjo, kurlink eina ir kodėl jis gyvena Žemėje; ragina laikytis Dievo įsakymų ir guodžia tikėjimu ir viltimi”. Allan Kardec (Evangelija pagal Spiritizmą - VI skyrius - 4 pastraipa) Ko jis moko? Jis moko naujai ir giliau pažvelgti į Dievą, pasaulį, žmoniją, Dvasias ir gyvenimo dėsnius. Jis taip pat paaiškina, kas mes esame, iš kur atėjome, kurlink einame, žemiškojo gyvenimo tikslus ir skausmo bei kančių priežastis. Kokia jo svarba? Pateikdamas naujų žinių apie žmogų ir jį supančią aplinką, Spiritizmas apima visas pažinimo, žmogaus elgesio ir veiklos sritis, atverdamas naują žmonijos atgimimo erą. Jį galima ir reikia studijuoti, nagrinėti ir taikyti visais pagrindiniais gyvenimo aspektais: moksliniu, filosofiniu, religiniu, etiniu, moraliniu, didaktiniu, socialiniu. Jo mokymo pagrindai Dievas yra šviesiausias protas, visų pradžių pradžia. Dievas yra amžinas, pastovus, nematerialus, vienintelis, visagalis, absoliučiai teisingas ir geras. Dievas sutvėrė pasaulį su visomis mąstančiomis ir nemąstančiomis, gyvomis ir negyvomis, materialiomis ir nematerialiomis būtybėmis. Be kūniškojo pasaulio, kuriame gyvena įsikūniję Dvasios, t.y. žmonės, egzistuoja ir dvasinis pasaulis, nuo kūno atsiskyrusių Dvasių buveinė. Visatoje yra ir kiti pasauliai, kur gyvena įvairaus išsivystymo lygio būtybės: panašios į žmones, daugiau ar mažiau išsivysčiusios už juos. Visi gamtos dėsniai, tiek fiziniai, tiek ir dvasiniai, yra sukurti Dievo. Žmogus yra Dvasia, įsikūnijusi materialiame kūne. Perspiritura yra pusiau materialus kūnas, jungiantis Dvasią su materialiu kūnu. Dvasios sutvertos kaip mąstančios būtybės. Jos sudaro dvasinį pasaulį, kuris buvo pradžioje ir liks per amžius. Dvasios sutvertos paprastos ir neišsilavinusios. Jos vystosi protiškai ir moraliai, pereidamos iš žemesnės rūšies į aukštesnę, kol pasiekia tobulybę, kur jos džiaugiasi amžina palaima. Prieš įsikūnydamos, gyvendamos kūne ar atsiskyrę nuo jo Dvasios nepraranda savo savitumo. Dvasios įsikūnija tiek kartų, kiek joms reikia, kad pasiektų tobulybę. Dvasios nuolat tobulėja. Per daugybę įsikūnijimų jos gali ir netobulėti, tačiau niekada neregresuoja. Jų proto ir moralės vystymasis priklauso nuo pastangų siekti tobulybės. Pagal pasiektą tobulybės laipsnį Dvasios priklauso įvairioms grupėms: Tyrosios Dvasios, kurios pasiekė visišką tobulybę, Gerosios Dvasios, siekiančios gerumo, Atsilikusios Dvasios, kurioms būdingas nemokšiškumas, polinkis daryti bloga ir žemosios aistros. Dvasių ir žmonių ryšiai yra pastovūs ir amžini. Gerosios Dvasios mus veda į gėrį, suteikia tvirtybės sunkiais gyvenimo išbandymais ir padeda juos drąsiai ir ramiai išgyventi. Atsilikusios Dvasios mus klaidina. Jėzus - visos žmonijos mokytojas ir pavyzdys, o principai, kurių jis laikėsi ir mokė, yra pati tikriausia Dievo Įsakymų išraiška. Kristaus moralė, išdėstyta Evangelijoje, yra visų žmonių tvirtos pažangos palydovė, o jos laikymasis - visų žmogaus problemų sprendimas ir žmonijos tikslas. Žmonėms suteikta veiksmų pasirinkimo laisvė, tačiau jie atsako už savo veiklos pasekmes. Pagal tai, kaip žmonės paklūsta Dievo įsakymams būsimasis gyvenimas jiems skiria bausmes ir malones. Malda yra Dievo garbinimo aktas. Ji yra prigimtinė, kaip ir supratimas apie Sutvėrėjo egzistavimą. Malda padaro žmogų geresniu. Tas, kuris karštai ir nuolankiai meldžiasi, lengviau atsispiria blogio kerams, o Dievas jam į pagalbą atsiunčia Gerąsias Dvasias. Ta pagalba visada suteikiama, kai jos prašoma nuoširdžiai. __ • __ SPIRITIZMAS PRAKTIKOJE Bet kokia spiritistų veikla yra nemokama, nes vadovaujasi moraliniu Evangelijos principu: “Už dyką gavai, už dyką ir atiduok”. Spiritizmo išpažinimas yra paprastas, be jokio išorinio kulto, nes vadovaujasi krikščionišku principu, kad Dievas turi būti garbinamas širdyje ir gyvenime. Spiritizme nėra dvasininkų, savo veikloje ir sambūriuose spiritistai nepripažįsta ir nenaudoja jokių altorių, šventųjų paveikslų, vėliavų, žvakių, procesijų, sakramentų, nuodėmių atleidimo, religinių drabužių, alkoholinių ar svaiginančių gėrimų, smilkalų, rūkalų, talismanų, amuletų, horoskopų, būrimo iš kortų, piramidžių, krištolinių dirbinių ar kokių nors kitų apeiginių daiktų ar išorinio garbinimo formų. Spiritizmas niekam neperša savo principų. Susidomėjusius jis pirmiausia ragina savo protu išbandyti šiuos principus. Mediumizmas, kuris suteikia galimybę Dvasioms bendrauti su žmonėmis, yra įgimta daugelio asmenų savybė, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos ar gyvenimo būdo. Spiritistinio mediumizmo praktika remiasi tik Spiritizmo doktrinos principais ir krikščioniška morale. Spiritizmas gerbia visas religijas ir doktrinas, vertina bet kokias tobulėjimo pastangas bei tarnauja brolybei ir taikai tarp visų tautų ir žmonių, nepriklausomai nuo jų rasės, spalvos, tautybės, įsitikinimų, kultūros lygio ar socialinės padėties. Spiritizmas taip pat pripažįsta, kad “tikrai geras žmogus yra tas, kuris vadovaujasi tyriausiais teisingumo, meilės, gailestingumo Įstatymais” (Evangelija pagal Spiritizmą - 17 skyrius - 3 pastraipa). __ • __ “Gimti, mirti, vėl atgimti ir nuolat tobulėti - toks yra dėsnis”
SPIRITIZMO DOKTRINA arba SPIRITIZMAS
Kas tai yra? Tai yra Aukščiausių Dvasių atskleista dėsnių ir taisyklių visuma, išdėstyta Allan Kardec darbuose, kurie sudaro Spiritizmo Kodeksą: Dvasių knyga, Mediumų knyga, Evangelija pagal Spiritizmą, Dangus ir Pragaras ir Pradžios knyga. Spiritizmas yra mokslas, kuris nagrinėja Dvasių prigimtį, kilmę ir paskirtį, taip pat jų ryšius su kūniškuoju pasauliu”. Allan Kardec (Kas yra spiritizmas? - Įžanga) “Spiritizmas įgyvendina tai, ką Jėzus pasakė apie pažadėtąją Paguodą: supažindina su dalykais, kurie padeda žmogui suvokti, iš kur jis atėjo, kurlink eina ir kodėl jis gyvena Žemėje; ragina laikytis Dievo įsakymų ir guodžia tikėjimu ir viltimi”. Allan Kardec (Evangelija pagal Spiritizmą - VI skyrius - 4 pastraipa) Ko jis moko? Jis moko naujai ir giliau pažvelgti į Dievą, pasaulį, žmoniją, Dvasias ir gyvenimo dėsnius. Jis taip pat paaiškina, kas mes esame, iš kur atėjome, kurlink einame, žemiškojo gyvenimo tikslus ir skausmo bei kančių priežastis. Kokia jo svarba? Pateikdamas naujų žinių apie žmogų ir jį supančią aplinką, Spiritizmas apima visas pažinimo, žmogaus elgesio ir veiklos sritis, atverdamas naują žmonijos atgimimo erą. Jį galima ir reikia studijuoti, nagrinėti ir taikyti visais pagrindiniais gyvenimo aspektais: moksliniu, filosofiniu, religiniu, etiniu, moraliniu, didaktiniu, socialiniu. Jo mokymo pagrindai Dievas yra šviesiausias protas, visų pradžių pradžia. Dievas yra amžinas, pastovus, nematerialus, vienintelis, visagalis, absoliučiai teisingas ir geras. Dievas sutvėrė pasaulį su visomis mąstančiomis ir nemąstančiomis, gyvomis ir negyvomis, materialiomis ir nematerialiomis būtybėmis. Be kūniškojo pasaulio, kuriame gyvena įsikūniję Dvasios, t.y. žmonės, egzistuoja ir dvasinis pasaulis, nuo kūno atsiskyrusių Dvasių buveinė. Visatoje yra ir kiti pasauliai, kur gyvena įvairaus išsivystymo lygio būtybės: panašios į žmones, daugiau ar mažiau išsivysčiusios už juos. Visi gamtos dėsniai, tiek fiziniai, tiek ir dvasiniai, yra sukurti Dievo. Žmogus yra Dvasia, įsikūnijusi materialiame kūne. Perspiritura yra pusiau materialus kūnas, jungiantis Dvasią su materialiu kūnu. Dvasios sutvertos kaip mąstančios būtybės. Jos sudaro dvasinį pasaulį, kuris buvo pradžioje ir liks per amžius. Dvasios sutvertos paprastos ir neišsilavinusios. Jos vystosi protiškai ir moraliai, pereidamos iš žemesnės rūšies į aukštesnę, kol pasiekia tobulybę, kur jos džiaugiasi amžina palaima. Prieš įsikūnydamos, gyvendamos kūne ar atsiskyrę nuo jo Dvasios nepraranda savo savitumo. Dvasios įsikūnija tiek kartų, kiek joms reikia, kad pasiektų tobulybę. Dvasios nuolat tobulėja. Per daugybę įsikūnijimų jos gali ir netobulėti, tačiau niekada neregresuoja. Jų proto ir moralės vystymasis priklauso nuo pastangų siekti tobulybės. Pagal pasiektą tobulybės laipsnį Dvasios priklauso įvairioms grupėms: Tyrosios Dvasios, kurios pasiekė visišką tobulybę, Gerosios Dvasios, siekiančios gerumo, Atsilikusios Dvasios, kurioms būdingas nemokšiškumas, polinkis daryti bloga ir žemosios aistros. Dvasių ir žmonių ryšiai yra pastovūs ir amžini. Gerosios Dvasios mus veda į gėrį, suteikia tvirtybės sunkiais gyvenimo išbandymais ir padeda juos drąsiai ir ramiai išgyventi. Atsilikusios Dvasios mus klaidina. Jėzus - visos žmonijos mokytojas ir pavyzdys, o principai, kurių jis laikėsi ir mokė, yra pati tikriausia Dievo Įsakymų išraiška. Kristaus moralė, išdėstyta Evangelijoje, yra visų žmonių tvirtos pažangos palydovė, o jos laikymasis - visų žmogaus problemų sprendimas ir žmonijos tikslas. Žmonėms suteikta veiksmų pasirinkimo laisvė, tačiau jie atsako už savo veiklos pasekmes. Pagal tai, kaip žmonės paklūsta Dievo įsakymams būsimasis gyvenimas jiems skiria bausmes ir malones. Malda yra Dievo garbinimo aktas. Ji yra prigimtinė, kaip ir supratimas apie Sutvėrėjo egzistavimą. Malda padaro žmogų geresniu. Tas, kuris karštai ir nuolankiai meldžiasi, lengviau atsispiria blogio kerams, o Dievas jam į pagalbą atsiunčia Gerąsias Dvasias. Ta pagalba visada suteikiama, kai jos prašoma nuoširdžiai. __ • __ SPIRITIZMAS PRAKTIKOJE Bet kokia spiritistų veikla yra nemokama, nes vadovaujasi moraliniu Evangelijos principu: “Už dyką gavai, už dyką ir atiduok”. Spiritizmo išpažinimas yra paprastas, be jokio išorinio kulto, nes vadovaujasi krikščionišku principu, kad Dievas turi būti garbinamas širdyje ir gyvenime. Spiritizme nėra dvasininkų, savo veikloje ir sambūriuose spiritistai nepripažįsta ir nenaudoja jokių altorių, šventųjų paveikslų, vėliavų, žvakių, procesijų, sakramentų, nuodėmių atleidimo, religinių drabužių, alkoholinių ar svaiginančių gėrimų, smilkalų, rūkalų, talismanų, amuletų, horoskopų, būrimo iš kortų, piramidžių, krištolinių dirbinių ar kokių nors kitų apeiginių daiktų ar išorinio garbinimo formų. Spiritizmas niekam neperša savo principų. Susidomėjusius jis pirmiausia ragina savo protu išbandyti šiuos principus. Mediumizmas, kuris suteikia galimybę Dvasioms bendrauti su žmonėmis, yra įgimta daugelio asmenų savybė, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos ar gyvenimo būdo. Spiritistinio mediumizmo praktika remiasi tik Spiritizmo doktrinos principais ir krikščioniška morale. Spiritizmas gerbia visas religijas ir doktrinas, vertina bet kokias tobulėjimo pastangas bei tarnauja brolybei ir taikai tarp visų tautų ir žmonių, nepriklausomai nuo jų rasės, spalvos, tautybės, įsitikinimų, kultūros lygio ar socialinės padėties. Spiritizmas taip pat pripažįsta, kad “tikrai geras žmogus yra tas, kuris vadovaujasi tyriausiais teisingumo, meilės, gailestingumo Įstatymais” (Evangelija pagal Spiritizmą - 17 skyrius - 3 pastraipa). __ • __ “Gimti, mirti, vėl atgimti ir nuolat tobulėti - toks yra dėsnis”
