Mėgstamiausia knyga
Kokia jusu perskaityta knyga yra jums megstamiausia? Trumpai apie ja jei nesunku.
No smint - no kiss, no kiss - no sex, no sex - no baby, no baby - no problem. So no smint - no problem
Šią vasarą perskaičiau tris knygas:
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ (144 psl.)
Gabriel Garsia Marquezas gimė 1928 m. Kolumbijoje, mokėsi Bogotos universitete, dirbo El Espectador laikraščio korespondentu Romoje, Paryžiuje, Barselonoje, Karakase, Niujorke. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius. 1982 m. apdovanotas Nobelio premija. Gyvena Mechike ir Bogotoje. Lietuvoje G.Garsia Marquezas žinomas tik iš kelių knygų: „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“, „Liūdnas ir graudus pasakojimas apie skaisčiąją Erendirą ir jos nedorėlę močiutę“. Ši nauja pažintis – jausmų ugdymo epopėjos kontrapunktas, sekantis po „Paskelbtos žmogžudystės kronikos“, „Meilės choleros metais“, magiškojo realizmo šedevras, atskleidžiantis dar vieną didžiojo kolumbiečių mitų kūrėjo talento briauną.
...Vienuolyne, šventosios Inkvizicijos demonų nelaisvėje, Sierva Marija pamilsta savo egzorcistą doną Kajetoną Delaurą tyra, dar nesuvokiama meile, pražudžiusia juos abu.
John Grisham „Dažytas namas“ (320 psl.)
Iki to 1952-ujų rugsėjo Lukas Čandleris nei turėjo paslapčių, nei mokėjo meluoti. Bet ilgą, karštą jo septintųjų metų vasarą padėti nuimti medvilnės derlių į Čandlerių fermą atvyksta dvi grupės lauko darbininkų. Ir staiga į Luko pasaulį plūsteli paslaptys. Žiauri žmogžudystė sukelia miestuke daugybę gandų ir įtarimų. Daili mergina įžiebia užgintas aistras. Dar kitai gimsta nesantuokinis kūdikis... ir kažkas slapčia pradeda dažyti pilkas Čandlerių namo sienas, kol pamažu orų nugairintas statinys sutviska baltuma. Stebėdamas aplinkinį pasaulį, mažasis Lukas atskleidžia paslaptis, galėjusias sukrėsti žmonių gyvenimus ir visam laikui pakeisti jo šeimos ir miestuko likimą.
John Fowles „Magas“ (816 psl.)
Tai pasaulinis bestseleris,
įtrauktas į geriausių XX a. knygų, sukurtų anglų kalba, šimtinę.
Nikolas Erfė bėgdamas nuo gyvenimo rutinos ir beprasmybės išvyksta dirbti į nuošalią Graikijos salą. Čia jis nejučia įtraukiamas į turtuolio Moriso Končio, K. G. Jungo mokinio ir nuostabių dvynukių magišką pasaulį. Kurdamas teatrą be žiūrovų, iliuziją paversdamas tikresne realybę, Končis eksperimentuoja su žmogaus jausmais, tyrinėja sudėtingą vidinį pasaulį. Trikdantis, jaudinantis ir viliojantis „Magas“ leidžia pasimėgauti užburiančiu pasakojimu ir kartu sukrečia, pažadina iš įprastų konvencijų snaudulio, leisdamas kiekvienam žvilgtelėti į savo paties tikrųjų gyvenimo paskatų gelmes. Išbandymas baigiasi galutiniu „prablaivėjimu“, vėl naujai atrandant realybę. Faulzo paslaptys siejasi su graikų mitais, kurie tarsi archetipai šmėsčioja herojaus pasaulyje, atskleisdami jų situacijų ir išbandymų amžinumą žmogaus kelyje.
******
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ knyga man patiko. Šiltas, romantiškas kūrinukas. Praprasta ir savita.
John Grisham „Dažytas namas“ – knygos kaina (21 lt) pasirodė perbrangi nuobodžiam knygos turiniui. Šioje knygoje aprašomas vienos šeimos gyvenimas dirbant ir renkant medvilnę. Pagrindiniam veikėjui, septynių metų berniukui – gyvenimo siunčiami išbandymai – mano nuomone per daug sudėtingi, berniuko amžius irgi neatitinka realybės. Skaitant knygą galvojau tik „kada gi ta nuobodi knyga pasibaigs“.
John Fowles „Magas“ knyga labai intelektualiam skaitytojui. Nors parašyta 1953 metais, tačiau įtraukta į dvidešimtojo amžiaus aukso fondą. Knyga psichologinio – mistinio pobūdžio, yra kelios erotinės scenos, puikūs veikėjų charakteriai. Veiksmas vyksta tarp trijų merginų, vaikino ir graikų milijonieriaus. Magijos šioje knygoje beveik nėra, pavadinimas šiek tiek klaidinantis, autorius šią knygą norėjo pavadinti „Dievo žaidimas“ - ką juokais galima būtų prilyginti God sim (Simuliatorius su Dievo režimu).
Šaip perskaites knygą visada turiu gan aiškią nuomonę: patiko, nepatiko. Tačiau apie šią knygą susidariau kontraversišką nuomonę, literatūrine prasme man knyga nepatiko, nes per daug užtęstas veiksmas, ribota erdvė, bet kūrybinė šios knygos vertė didelė. Vien dėl to perskaityti šią knyga būtiną, kad tokio tipo knygų dar skaityti neteko – labai aukšta psichologinė kartelė. Beje skaitydamas knygą atspėjau pabaigą, o tai pavyktu tikriausiai ne kiekvienam. Tiesa pabaiga, nuvilia – jos kaipo visai ir nėra.
Visą knygą atspindintis sakinys:
Aš pasprukau nuo to, ko nekenčiau, bet nesuvokiau, ką mylėjau, todėl apsimečiau, kad nėra ką mylėti. (John Fowles. Magas. V. 1998)
Beje tik dabar naršydamas google sužinojau, kad yra ir filmas, kurį būtinai norėčiau pažiūrėti.
„Magas” 1968 rež. Guy Green (pagal John Fowles romaną) 115 min.
Vaid.: Michael Caine, Anthony Quinn, Ana Karina.
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ (144 psl.)
Gabriel Garsia Marquezas gimė 1928 m. Kolumbijoje, mokėsi Bogotos universitete, dirbo El Espectador laikraščio korespondentu Romoje, Paryžiuje, Barselonoje, Karakase, Niujorke. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius. 1982 m. apdovanotas Nobelio premija. Gyvena Mechike ir Bogotoje. Lietuvoje G.Garsia Marquezas žinomas tik iš kelių knygų: „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“, „Liūdnas ir graudus pasakojimas apie skaisčiąją Erendirą ir jos nedorėlę močiutę“. Ši nauja pažintis – jausmų ugdymo epopėjos kontrapunktas, sekantis po „Paskelbtos žmogžudystės kronikos“, „Meilės choleros metais“, magiškojo realizmo šedevras, atskleidžiantis dar vieną didžiojo kolumbiečių mitų kūrėjo talento briauną.
...Vienuolyne, šventosios Inkvizicijos demonų nelaisvėje, Sierva Marija pamilsta savo egzorcistą doną Kajetoną Delaurą tyra, dar nesuvokiama meile, pražudžiusia juos abu.
John Grisham „Dažytas namas“ (320 psl.)
Iki to 1952-ujų rugsėjo Lukas Čandleris nei turėjo paslapčių, nei mokėjo meluoti. Bet ilgą, karštą jo septintųjų metų vasarą padėti nuimti medvilnės derlių į Čandlerių fermą atvyksta dvi grupės lauko darbininkų. Ir staiga į Luko pasaulį plūsteli paslaptys. Žiauri žmogžudystė sukelia miestuke daugybę gandų ir įtarimų. Daili mergina įžiebia užgintas aistras. Dar kitai gimsta nesantuokinis kūdikis... ir kažkas slapčia pradeda dažyti pilkas Čandlerių namo sienas, kol pamažu orų nugairintas statinys sutviska baltuma. Stebėdamas aplinkinį pasaulį, mažasis Lukas atskleidžia paslaptis, galėjusias sukrėsti žmonių gyvenimus ir visam laikui pakeisti jo šeimos ir miestuko likimą.
John Fowles „Magas“ (816 psl.)
Tai pasaulinis bestseleris,
įtrauktas į geriausių XX a. knygų, sukurtų anglų kalba, šimtinę.
Nikolas Erfė bėgdamas nuo gyvenimo rutinos ir beprasmybės išvyksta dirbti į nuošalią Graikijos salą. Čia jis nejučia įtraukiamas į turtuolio Moriso Končio, K. G. Jungo mokinio ir nuostabių dvynukių magišką pasaulį. Kurdamas teatrą be žiūrovų, iliuziją paversdamas tikresne realybę, Končis eksperimentuoja su žmogaus jausmais, tyrinėja sudėtingą vidinį pasaulį. Trikdantis, jaudinantis ir viliojantis „Magas“ leidžia pasimėgauti užburiančiu pasakojimu ir kartu sukrečia, pažadina iš įprastų konvencijų snaudulio, leisdamas kiekvienam žvilgtelėti į savo paties tikrųjų gyvenimo paskatų gelmes. Išbandymas baigiasi galutiniu „prablaivėjimu“, vėl naujai atrandant realybę. Faulzo paslaptys siejasi su graikų mitais, kurie tarsi archetipai šmėsčioja herojaus pasaulyje, atskleisdami jų situacijų ir išbandymų amžinumą žmogaus kelyje.
******
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ knyga man patiko. Šiltas, romantiškas kūrinukas. Praprasta ir savita.
John Grisham „Dažytas namas“ – knygos kaina (21 lt) pasirodė perbrangi nuobodžiam knygos turiniui. Šioje knygoje aprašomas vienos šeimos gyvenimas dirbant ir renkant medvilnę. Pagrindiniam veikėjui, septynių metų berniukui – gyvenimo siunčiami išbandymai – mano nuomone per daug sudėtingi, berniuko amžius irgi neatitinka realybės. Skaitant knygą galvojau tik „kada gi ta nuobodi knyga pasibaigs“.
John Fowles „Magas“ knyga labai intelektualiam skaitytojui. Nors parašyta 1953 metais, tačiau įtraukta į dvidešimtojo amžiaus aukso fondą. Knyga psichologinio – mistinio pobūdžio, yra kelios erotinės scenos, puikūs veikėjų charakteriai. Veiksmas vyksta tarp trijų merginų, vaikino ir graikų milijonieriaus. Magijos šioje knygoje beveik nėra, pavadinimas šiek tiek klaidinantis, autorius šią knygą norėjo pavadinti „Dievo žaidimas“ - ką juokais galima būtų prilyginti God sim (Simuliatorius su Dievo režimu).
Šaip perskaites knygą visada turiu gan aiškią nuomonę: patiko, nepatiko. Tačiau apie šią knygą susidariau kontraversišką nuomonę, literatūrine prasme man knyga nepatiko, nes per daug užtęstas veiksmas, ribota erdvė, bet kūrybinė šios knygos vertė didelė. Vien dėl to perskaityti šią knyga būtiną, kad tokio tipo knygų dar skaityti neteko – labai aukšta psichologinė kartelė. Beje skaitydamas knygą atspėjau pabaigą, o tai pavyktu tikriausiai ne kiekvienam. Tiesa pabaiga, nuvilia – jos kaipo visai ir nėra.
Visą knygą atspindintis sakinys:
Aš pasprukau nuo to, ko nekenčiau, bet nesuvokiau, ką mylėjau, todėl apsimečiau, kad nėra ką mylėti. (John Fowles. Magas. V. 1998)
Beje tik dabar naršydamas google sužinojau, kad yra ir filmas, kurį būtinai norėčiau pažiūrėti.
„Magas” 1968 rež. Guy Green (pagal John Fowles romaną) 115 min.
Vaid.: Michael Caine, Anthony Quinn, Ana Karina.
www.ore.lt ruošia daugiaplanį spontaniską literatūrinių - kultūrinių įspūdžių ir kūrybos žurnalą KNYGOS ORE.
Pažinčiai pluoštas recenzijų .
Jean-Paul Sartre "Žodžiai", 2000, Pasviręs pasaulis
Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių.
Salman Rushdie "Paskutinis mauro atodūsis", 2000, Alma littera
Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą. Turbūt pagrindiniai šeimos personažai - savaip charizmatiška, įspūdinga tapytoja Aurora, jos sūnus Mauras su įgimtu plaštakos defektu, augsio-jantis ir senstantis dvigubai greičiau nei statistinis individas. Istorija sekama nuo gimimo iki mirties, bet dinamiškai, rafinuotai, skirtingais kampais ir laikais. Žodžių daug.
John Barth "Plaukiojanti opera", 2000, Lietuvos rašytojų sąjunga
"Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas". Visi svarstymai susiveda į gyvenimo prasme ir finalinius postamentus: "nėra jokių savaimingų vertybių" bei "nėra jokių neginčijamų priežasčių gyventi (arba mirti)" (vėl Camus?). Gerai sukaltas romanas su daugmaž nihilistinėm prielaidom, už kurias Barthas buvo dulkinamas leidėjų, bet vėliau suprastas ir pamiltas. Šį tą pasako.
Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas "Aukso veršis", 2001, Tyrai
"Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai nuslenkantis. Veiksmas ir dialogai intensyvūs, neišsikvepiantys, siužetas rangosi aplink juos dinamiškai ir pranašiškai, meistriškai, ne, tiesiog meistriškai ir margaritiškai, nes gali užuosti Bulgakovo stilių, toną, pasakojimo tėkmę, tik nėra metaforos, metafizinio-meninio pagrindimo.
Torgny Lindgren "Tapytojas Margalapis", 2001, Alma littera
Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų.
Chuck Palahniuk "Kovos klubas", 2001, Tyto alba
Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius - turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk'as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.
Darius Šimonis "Rykštė", 2001, LRS leidykla
Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart "nepagausi" (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.
Liudvikas Jakimavičius "Medinė/Wooden", 2001, LRS leidykla
Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia - rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).
Małgorzata Saramonowicz "Sesė", 2000
Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.
Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", 2000, Vaga
Perskaičiau, nes kažkada liepė liet. k. mokytoja, be to, labai kompaktiškas leidinys, ir tam, kad visiems pasakyčiau: neimkiet ir neskaitykiet. Turbūt tai vaikams, bet pažinojau ir kelis suaugusius vyrukus iš stuomens ir liemens, kuriuos šita knyga paėmė. Tai paistalai apie laikiną kūną ir reikšmingą dvasią… apie paukščius, kylančius aukštyn… jei tai ištveriate, esate minkštųjų širdžių didvyriai.
en Fielding "Bridžita Džouns: ties proto riba", 2000, Alma littera
"Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir paskatinama. Kaip "Prozaco kartoje", Elizabeth Wurtzel toniniame opuse: jautiesi apvyniotas telefono viela, įkalintas tiesiog stebuklingai smulkmeniškoje ir beprasmiškoje vieno gyvenimo istorijoje: kaip kažkokia sudvisus mergelė savaitę negalėjo atsikelti iš lovos, nes jai buvo depresija. Arba lieknėjimas storėjimas, arba "tie vyrai", arba dar kažkas. Atleiskit. Tai iš tų neįkainojamų vertybių, kurios man nesuvokiamos.
Paulo Coelho "Alchemikas", 2001, Vaga
Vadinamoji naujųjų laikų biblija, kuri labai primena senuosius. Mistifikuota muilo opera, piemenėliai, žvaigždės. Aš teskaičiau ištraukas, egzaltuotus padavimus apie jaunuolio kelią, nuoširdumą ir pan. Primityvioji laimės žiburio simbolika, švelniųjų paauglių lyrika. Užsidekite žvakes, mylimieji, ir per nuostabų lietų eikite link prasmės ir harmonijos kalno. Woof.
Jack London "Jūrų vilkas", 2002, Presvika
filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip pat buvo "neegzistuojantys", o pasaulyje tebuvo vienas LTV kanalas su besibalotiruojančiomis Orwell'o kiaulių galvomis bei amžinas kefyro ir troleibusų ruduo, šitas klasikinis nuotykių-jūrose-su-lobiais + love story opusas, tobulas produktas su Londono (Baltoji iltis juodoji ausis?) parašu buvo nepamainomas. Po Vinetu, aišku.
Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas, 2001, Alma littera
"Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde'o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be "etinių simpatijų", diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde'as: "įnoringi paradoksai". Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra - super.
John Fowles "Vikšras", 2001, Alma littera
Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti, kad Fowles'as bando skiepyti kažkokias religines išvadas, bet nieko panašaus tikrai nėra. Tik požeminė simpatija istorinei disenterių/šeikerių sektai, pasižyminčiai tikėjimo grynumu, daugianarė vikšro metafora (žaismas, teksto-drugio trynys) ir kibi intriga, išsiritusi iš literatūrinio eksperimento.
Sigitas Parulskis "Nuogi drabužiai", 2002, Baltos lankos
Naujas žymaus ieties metiko eseistikos rinkinys: įtemptas polėkis, eiklus mostas, aštrus dūris; Šiaurės Atėnų pirmų puslapių viešpats iš Nazonų klano nusprendė nupinti solidų albumą iš savo pastarųjų metų singlų. Raibas Saukos viršelio dizainas, stambių gabaritų metaforos, apskritai sodrus sotus tekstas, analitinio ekshibicionizmo ir rūstaus egocentrizmo užtaisas neturėtų niekam kelti abejonių savo išbandyta kokybe. Erelis poetas ir kritikas dalijasi su savo avelėm mąstymo nuodėmėmis, nejautrios širdies brangakmeniu, išėstomis kepenimis ir visa savo second-hand siela, nevengdamas ir klastingos literatūrinės fikcijos. Praskleidę nuogus drabužius, tikrai rasite banguojant bent jau autoritetingus smegenų raumenis.
Carlos Castaneda "Aktyvioji begalybės pusė", 2001, Gardenija
ko galima tikėtis iš knygos tokiu pavadinimu? (neblogas skyriaus: Virpesiai Ore) Galbūt begalinio naivumo, pradedant tokiomis frazėmis kaip "nušvietė tavąjį kelią" ir baigiant nesusigaudymu, kad haliucinogeninis kaktuso džiūvėsis ir įbruka haliucinaciją, o ne atverčia kokią alternatyvią realybę. Kad bet kuri haliucinacija geriau už realybę, žino visi; tad kuo dar nupezęs indėnas-nagvalis Chuan Karlosas, dvasinis mokytojas, nustebins vėžlį nindzę antropologą Karlosą Kastanedą, kuris l. lėtapėdiškai įgunda naujų triukų? Ką gi, jei neatsikvėpdamas prarijai visą Žiedų valdovą 2D ir 3D formatu ir neužmigdavai po ilgų diskusijų, kas kietesnis - hobitas ar Bobitas, jei "Žydrasis Žmogėdra Livingstonas" tau buvo biblija, o "Alchemikas" - naujasis testamentas, tai šis šedevras turėtų tiesiog apakinti supažindindamas su nauja teenage-dirt-netikrove. O tauriaakis jaunuolis su rašikliu dantyse nusuks savo skaidrią sielą nuo amžinybės šulinio, ieškodamas bekraščiuose kloniuose glūdinčių brangakmenių. Fe.
Pažinčiai pluoštas recenzijų .
Jean-Paul Sartre "Žodžiai", 2000, Pasviręs pasaulis
Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių.
Salman Rushdie "Paskutinis mauro atodūsis", 2000, Alma littera
Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą. Turbūt pagrindiniai šeimos personažai - savaip charizmatiška, įspūdinga tapytoja Aurora, jos sūnus Mauras su įgimtu plaštakos defektu, augsio-jantis ir senstantis dvigubai greičiau nei statistinis individas. Istorija sekama nuo gimimo iki mirties, bet dinamiškai, rafinuotai, skirtingais kampais ir laikais. Žodžių daug.
John Barth "Plaukiojanti opera", 2000, Lietuvos rašytojų sąjunga
"Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas". Visi svarstymai susiveda į gyvenimo prasme ir finalinius postamentus: "nėra jokių savaimingų vertybių" bei "nėra jokių neginčijamų priežasčių gyventi (arba mirti)" (vėl Camus?). Gerai sukaltas romanas su daugmaž nihilistinėm prielaidom, už kurias Barthas buvo dulkinamas leidėjų, bet vėliau suprastas ir pamiltas. Šį tą pasako.
Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas "Aukso veršis", 2001, Tyrai
"Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai nuslenkantis. Veiksmas ir dialogai intensyvūs, neišsikvepiantys, siužetas rangosi aplink juos dinamiškai ir pranašiškai, meistriškai, ne, tiesiog meistriškai ir margaritiškai, nes gali užuosti Bulgakovo stilių, toną, pasakojimo tėkmę, tik nėra metaforos, metafizinio-meninio pagrindimo.
Torgny Lindgren "Tapytojas Margalapis", 2001, Alma littera
Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų.
Chuck Palahniuk "Kovos klubas", 2001, Tyto alba
Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius - turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk'as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.
Darius Šimonis "Rykštė", 2001, LRS leidykla
Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart "nepagausi" (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.
Liudvikas Jakimavičius "Medinė/Wooden", 2001, LRS leidykla
Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia - rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).
Małgorzata Saramonowicz "Sesė", 2000
Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.
Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", 2000, Vaga
Perskaičiau, nes kažkada liepė liet. k. mokytoja, be to, labai kompaktiškas leidinys, ir tam, kad visiems pasakyčiau: neimkiet ir neskaitykiet. Turbūt tai vaikams, bet pažinojau ir kelis suaugusius vyrukus iš stuomens ir liemens, kuriuos šita knyga paėmė. Tai paistalai apie laikiną kūną ir reikšmingą dvasią… apie paukščius, kylančius aukštyn… jei tai ištveriate, esate minkštųjų širdžių didvyriai.
en Fielding "Bridžita Džouns: ties proto riba", 2000, Alma littera
"Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir paskatinama. Kaip "Prozaco kartoje", Elizabeth Wurtzel toniniame opuse: jautiesi apvyniotas telefono viela, įkalintas tiesiog stebuklingai smulkmeniškoje ir beprasmiškoje vieno gyvenimo istorijoje: kaip kažkokia sudvisus mergelė savaitę negalėjo atsikelti iš lovos, nes jai buvo depresija. Arba lieknėjimas storėjimas, arba "tie vyrai", arba dar kažkas. Atleiskit. Tai iš tų neįkainojamų vertybių, kurios man nesuvokiamos.
Paulo Coelho "Alchemikas", 2001, Vaga
Vadinamoji naujųjų laikų biblija, kuri labai primena senuosius. Mistifikuota muilo opera, piemenėliai, žvaigždės. Aš teskaičiau ištraukas, egzaltuotus padavimus apie jaunuolio kelią, nuoširdumą ir pan. Primityvioji laimės žiburio simbolika, švelniųjų paauglių lyrika. Užsidekite žvakes, mylimieji, ir per nuostabų lietų eikite link prasmės ir harmonijos kalno. Woof.
Jack London "Jūrų vilkas", 2002, Presvika
filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip pat buvo "neegzistuojantys", o pasaulyje tebuvo vienas LTV kanalas su besibalotiruojančiomis Orwell'o kiaulių galvomis bei amžinas kefyro ir troleibusų ruduo, šitas klasikinis nuotykių-jūrose-su-lobiais + love story opusas, tobulas produktas su Londono (Baltoji iltis juodoji ausis?) parašu buvo nepamainomas. Po Vinetu, aišku.
Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas, 2001, Alma littera
"Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde'o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be "etinių simpatijų", diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde'as: "įnoringi paradoksai". Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra - super.
John Fowles "Vikšras", 2001, Alma littera
Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti, kad Fowles'as bando skiepyti kažkokias religines išvadas, bet nieko panašaus tikrai nėra. Tik požeminė simpatija istorinei disenterių/šeikerių sektai, pasižyminčiai tikėjimo grynumu, daugianarė vikšro metafora (žaismas, teksto-drugio trynys) ir kibi intriga, išsiritusi iš literatūrinio eksperimento.
Sigitas Parulskis "Nuogi drabužiai", 2002, Baltos lankos
Naujas žymaus ieties metiko eseistikos rinkinys: įtemptas polėkis, eiklus mostas, aštrus dūris; Šiaurės Atėnų pirmų puslapių viešpats iš Nazonų klano nusprendė nupinti solidų albumą iš savo pastarųjų metų singlų. Raibas Saukos viršelio dizainas, stambių gabaritų metaforos, apskritai sodrus sotus tekstas, analitinio ekshibicionizmo ir rūstaus egocentrizmo užtaisas neturėtų niekam kelti abejonių savo išbandyta kokybe. Erelis poetas ir kritikas dalijasi su savo avelėm mąstymo nuodėmėmis, nejautrios širdies brangakmeniu, išėstomis kepenimis ir visa savo second-hand siela, nevengdamas ir klastingos literatūrinės fikcijos. Praskleidę nuogus drabužius, tikrai rasite banguojant bent jau autoritetingus smegenų raumenis.
Carlos Castaneda "Aktyvioji begalybės pusė", 2001, Gardenija
ko galima tikėtis iš knygos tokiu pavadinimu? (neblogas skyriaus: Virpesiai Ore) Galbūt begalinio naivumo, pradedant tokiomis frazėmis kaip "nušvietė tavąjį kelią" ir baigiant nesusigaudymu, kad haliucinogeninis kaktuso džiūvėsis ir įbruka haliucinaciją, o ne atverčia kokią alternatyvią realybę. Kad bet kuri haliucinacija geriau už realybę, žino visi; tad kuo dar nupezęs indėnas-nagvalis Chuan Karlosas, dvasinis mokytojas, nustebins vėžlį nindzę antropologą Karlosą Kastanedą, kuris l. lėtapėdiškai įgunda naujų triukų? Ką gi, jei neatsikvėpdamas prarijai visą Žiedų valdovą 2D ir 3D formatu ir neužmigdavai po ilgų diskusijų, kas kietesnis - hobitas ar Bobitas, jei "Žydrasis Žmogėdra Livingstonas" tau buvo biblija, o "Alchemikas" - naujasis testamentas, tai šis šedevras turėtų tiesiog apakinti supažindindamas su nauja teenage-dirt-netikrove. O tauriaakis jaunuolis su rašikliu dantyse nusuks savo skaidrią sielą nuo amžinybės šulinio, ieškodamas bekraščiuose kloniuose glūdinčių brangakmenių. Fe.
Jo jau pasistengei, net ne visas knygas ir zinau, bet siaip is cia isvardintu tai man labiausiai patiko Dzonas Livingstonas Zuvedra labai gera knyga. Dar labai nebloga knyga yra Patrick Suskind Kvepalai Vieno zudiko istorija. Cia trumpai apie ja:
1985 m i voekiciu literatura izenge isgama zudikas Zanas Batistas Grenujis, neregetas P.Suskindo romano Kvepalai herojus. Rasytojas pasakoja genialaus parmuferio istorija, ivykusia XVIII a. Prancuzijoje, negailedamas spalvu, kvapu ir detaliu vaizduoja ano meto tikrove ir reto, idomaus amato subtylybes. Taciau tai ne istorinis romanas. tai netiketas, pasakiskas, be galo itaigus ir todel juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykanta, meiles preisybe, - kupinas fantazijos ir samojo, parasytas su tiesiog siurpa kelianciu ikvepimu.
Cia nurasyta nuo knygos. Bet galiu garantoti, kad tai labai gera knyga, tikrai labai itaigi ir idomi, verta perskaityti.
1985 m i voekiciu literatura izenge isgama zudikas Zanas Batistas Grenujis, neregetas P.Suskindo romano Kvepalai herojus. Rasytojas pasakoja genialaus parmuferio istorija, ivykusia XVIII a. Prancuzijoje, negailedamas spalvu, kvapu ir detaliu vaizduoja ano meto tikrove ir reto, idomaus amato subtylybes. Taciau tai ne istorinis romanas. tai netiketas, pasakiskas, be galo itaigus ir todel juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykanta, meiles preisybe, - kupinas fantazijos ir samojo, parasytas su tiesiog siurpa kelianciu ikvepimu.
Cia nurasyta nuo knygos. Bet galiu garantoti, kad tai labai gera knyga, tikrai labai itaigi ir idomi, verta perskaityti.
No smint - no kiss, no kiss - no sex, no sex - no baby, no baby - no problem. So no smint - no problem
Is viso sarasiuko, akis uzkliuvo ties "Alchemiku"... Skaiciau ir tikrai patiko...daug minciu norejau issirasyti, bet zinojau, kad ju niekur nepanaudosiu, tai nusprendziau "atsiminti"...deja.Laurynas rašė:Paulo Coelho "Alchemikas", 2001, Vaga
Vadinamoji naujųjų laikų biblija, kuri labai primena senuosius. Mistifikuota muilo opera, piemenėliai, žvaigždės. Aš teskaičiau ištraukas, egzaltuotus padavimus apie jaunuolio kelią, nuoširdumą ir pan. Primityvioji laimės žiburio simbolika, švelniųjų paauglių lyrika. Užsidekite žvakes, mylimieji, ir per nuostabų lietų eikite link prasmės ir harmonijos kalno. Woof.
Have a bright and beautiful day!
Mėgstamiausia knyga tai Balio Sruogos "Dievų miškas". Skaičiau 2kartus.Nereali knyga Tai pačio autoriaus išgyvenima koslageryje. Verta paskaityti. ir vienintelė knyga kuri privertė mane verkti tai Tim Guenard "Stipriau uz nepykanta". as truputi apie ja papasakosiu.
Si knyga apie jos autoriu. Ji 3metu motina paliko prirista prie stulpo. Policija grazino tevui sis pora menesiu Tima dave paauginti jos seseriai. Po keliu menesiu tevas ji parsivede namo, kur buvo susirades sugyventine jos penki vaikai. Ta sugyventine timo nemego. Tevas jo taip pat nekente, nes jam primindavo jo mylimaja. Vargsa berniuka musdavo, skriausdavo laikydo suns budoje. Timas laukdavo kiekviena vakara, kad grizes tewas ji isbuciuotu apkabintu, bet... tevas grizdavo apkabindavo savo sugyventine, jos penkis vaikus ir tada ta moteris "Ar zinai ka pridirbo tavo benkartas?".Jis atsisukdavo vietoj apkabinimo uzvozdavo jam. Viena wakara tewas su draugu gere ir kaip visada norejo prilupti vaika, o jo draugas to neleido. Tada jis uzsipole ir dure peiliu tam draugui. Kita diena atejo soc. darbuotoja su Timu pasikalbeti, jis jai nieko nepapasakojo. Tevas ji taip tada ziauriai sumuse, meta i rusi, kai jis buwo besamones nudegino ranka, kakta prapjove. Timas gulejo 2,5 ligonineje. Niekas nelanke jo. Po to pateko jis i vaiku namu turgu. jo per tris sawaites nieks neivaikino. tada tuos kuriuos neivaikina siuncia i pataisos kolonija. Bet ji nusiunte i beprotnami. Po 9men ji isleido ir isiwaikino viena globeja. Ta moteris ji ziauriai isnaudojo, walgyt neduodawo. 9metu jis bande zudytis. Weliau ji paeme globoti kita seima. ji ten wisi labai mylejo ir Timas jautesi kaip rojuje. Bet viena wakara jie visai netycia pasiureja uzdege zvake ir wisa pasiure sudege. Aisku tas draugas apkaltino Tima. Tima isveze i pataisos kolonija. Ten ji visi muse, skriaude. Kankino priziuretojai ji. Kai jis neistvere pradejo nuo visu dantimis ir nagas gintis. Pavyk pabegti is ten .Walkiodavosi jis po Paryziaus gatvetis. 12metu ji isprievartavo. Weliau jis susipzino su tokiais mafukais ir pradedavo jiem reketuot prostitutes. 14 metu tapo zigolo. Welaiu dirbo padoru ir gera darba. 15metu ji pagavo ir grazino i pataisu kolonija. Bet jis wel is ten pabego. Ir galiausiai kai pagavo trecia karta jam buwo pranesta, kad yra ismestas is kolonijos. Pradejo boksuotis. Toliau pasakojam kaip po truputi jis įsivaduos, kas jam padeda.
Si knyga apie jos autoriu. Ji 3metu motina paliko prirista prie stulpo. Policija grazino tevui sis pora menesiu Tima dave paauginti jos seseriai. Po keliu menesiu tevas ji parsivede namo, kur buvo susirades sugyventine jos penki vaikai. Ta sugyventine timo nemego. Tevas jo taip pat nekente, nes jam primindavo jo mylimaja. Vargsa berniuka musdavo, skriausdavo laikydo suns budoje. Timas laukdavo kiekviena vakara, kad grizes tewas ji isbuciuotu apkabintu, bet... tevas grizdavo apkabindavo savo sugyventine, jos penkis vaikus ir tada ta moteris "Ar zinai ka pridirbo tavo benkartas?".Jis atsisukdavo vietoj apkabinimo uzvozdavo jam. Viena wakara tewas su draugu gere ir kaip visada norejo prilupti vaika, o jo draugas to neleido. Tada jis uzsipole ir dure peiliu tam draugui. Kita diena atejo soc. darbuotoja su Timu pasikalbeti, jis jai nieko nepapasakojo. Tevas ji taip tada ziauriai sumuse, meta i rusi, kai jis buwo besamones nudegino ranka, kakta prapjove. Timas gulejo 2,5 ligonineje. Niekas nelanke jo. Po to pateko jis i vaiku namu turgu. jo per tris sawaites nieks neivaikino. tada tuos kuriuos neivaikina siuncia i pataisos kolonija. Bet ji nusiunte i beprotnami. Po 9men ji isleido ir isiwaikino viena globeja. Ta moteris ji ziauriai isnaudojo, walgyt neduodawo. 9metu jis bande zudytis. Weliau ji paeme globoti kita seima. ji ten wisi labai mylejo ir Timas jautesi kaip rojuje. Bet viena wakara jie visai netycia pasiureja uzdege zvake ir wisa pasiure sudege. Aisku tas draugas apkaltino Tima. Tima isveze i pataisos kolonija. Ten ji visi muse, skriaude. Kankino priziuretojai ji. Kai jis neistvere pradejo nuo visu dantimis ir nagas gintis. Pavyk pabegti is ten .Walkiodavosi jis po Paryziaus gatvetis. 12metu ji isprievartavo. Weliau jis susipzino su tokiais mafukais ir pradedavo jiem reketuot prostitutes. 14 metu tapo zigolo. Welaiu dirbo padoru ir gera darba. 15metu ji pagavo ir grazino i pataisu kolonija. Bet jis wel is ten pabego. Ir galiausiai kai pagavo trecia karta jam buwo pranesta, kad yra ismestas is kolonijos. Pradejo boksuotis. Toliau pasakojam kaip po truputi jis įsivaduos, kas jam padeda.
-
- Pranešimai:8
- Užsiregistravo:2004 10 09 20:49
- Miestas:Lietuvoje
skaiciau Sveika dar vidurinej."Luzau"vos ne kiekvienoj eilutej.antras tomas ne tox ispudingas.alchemika irgi skaiciau,bet va ta "Erendira" tai man ziauriai nepatiko.. .atrodo ,tie pietieciai raso tik apie tai kas zemiau bambos.. .ir zalias kraujas arba zali plaukai(aljendes Dvasiu namai)-nei 2 nei 5.. .ar cia literaturines imantrybes....?kazkaip nepagrysta arba nukopijuota vienas nuo kito.Jau geriau moksliniai romanai kaip U.Eko.Dabar l.patiko G.K.Chestertono Zmogus ,kuris buvo ketvirtadienis ir Tevas Braunas.O jau Bridzita Dzouns tai nuostab i(ypac kai skaito Janusauskaite)as beveik viska "skaitau" per radija,Livingstonas geresnis nei Tiltas i amzinybe mano galva.As dar megstu knygas apie indenus....tik nauju turbut jau nebus..... kas parasyta -parasyta....o gaila
Ut in omnibus glorificentur Deus!