Bendraminčių klubas

Skelbti atsakymą
Žinutė
Autorius
Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#1 Standartinė Zenonas » 2006 02 11 16:16

Pakalbėkime apie tai, kas mes esame ir kur einame.
Antuanas de Sant-Egziuperi Žemę įvardijo žmonių planeta. Todėl kalbėdami apie pažinimą, mes pirmiausiai ir turime kalbėti apie tą gyvybiškai būtiną pažinimą – be kurio žmogus kaip homo sapiens rūšies atstovas išvis negali išgyventi. Šį gyvybiškai būtiną pažinimą, derėtų suskirstyti į dvi sritis: tai žmogaus kūno gyvybei palaikyti būtinas pažinimas ir sapiens (protaujančiai) rūšiai išlikti būtinas pažinimas. Be šio žinių minimumo bet kuriuo atveju nelieka paties mąstančio žmogaus - kurio suvokime ir teegzistuoja šis įdomus pasaulis. Todėl siūlyčiau niekuomet nesuplakti į vieną bendrą „nežinomybę ir nesuprantamybę“ tūkstantmečių tūkstantmečiais pasaulio žmonijos bandymų ir klydimų metodu atsirinktą žmogui gyvybiškai būtinų žinių "bagažą" ir mokslininkų susikurtas matematines abstrakcijas apie visatos sandarą ar ką nors panašaus. Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad žmonės žemės planetoj puikiausiai gyveno ir nežinodami Niutono išminties ir dauguma iš jų turėjo moralę ir sąžinę. Be to kalbant apie pasaulio sandarą, mokslininkai nieko naujo ir nesugebėjo sugalvoti. Pagal juos visata atsirado susprogstant kažkokiam nesuvokiamam ir jokios vietos neužimančiam niekui. Dievas irgi pasaulį sutvėrė iš nieko. Tad kodėl teisę egzistuoti turi tik vienintelis - moralę, sąžinę ir kitokį padorumą iš žmonių gyvenimų eliminuojantis mokslinis „nieko sprogimo“ stebuklas ? Gal todėl, kad jis naudingas tiems, kurie maitina šiuolaikinius mokslininkus?
zenonas

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#2 Standartinė Zenonas » 2006 02 12 11:24

Gerbiami šio forumo lankytojai,
Jūsų dėmesiui pateikiu citatą iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaro: „5. Komentuojamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, nesvarbu, kada atsirado materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo ginčas. Ši norma nereiškia, kad CK 1.5 straipsniui suteikta grįžtamoji galia. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai buvo žinomi Lietuvos teisės sistemoje jau iki priimant naująjį CK. Tokių principų egzistavimą patvirtina Konstituci jos 28-29, 109 straipsniai, 1964 m. CK 5,143, 176-177 straipsniai, CPK 11 straipsnio 7 dalis. Taigi CK 1.5 straipsnis nėra nauja teisės norma“ (citatos pabaiga). Palyginkime šias imperatyvias (ne tik teisėjams, bet ir visiems be jokios išimties LR piliečiams privalomas) teisės normas su mūsų gyvenimo kasdienybe ir pamatysime, kad postsovietiniame laikotarpyje gausu įrodymų, kad tam tikrais momentais postsovietinės Lietuvos valstybės pareigūnai ir atskiri piliečiai pradeda nevykdyti CK 1.5 straipsnio teisinių normų reikalavimus. Tai nenuginčijamai įrodo, kad mes dar nežinome kas esame ir kur einame. Šią diskusiją aš pradėjau todėl, kad mes visi bendromis jėgomis išsiaiškintume tas vertybes – kurios yra būtinos mums visiems ir be kurių mūsų gyvenimai praranda savąją prasmę.
zenonas

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#3 Standartinė SRaimondas » 2006 02 12 16:24

Kad pilietis demokratinėje valstybėje reliai ir tinkamai įtakotų valstybės gyvenimą, pirmiausia jis turi susitvarkyti savo sielą, kad žinotų ir suprastų, kodėl ir kaip reikia gyventi. Net geriausi įstatymai negelbės, jei jo Tikrovės supratimas, savo misijos gyvenime supratimas nestovės gerųjų siekių sargyboje. Įstatymai niekada neaprašys visų gyvenimo atvjų ir situacijų, todėl jie tėra oriantyras teisingai sutvarkytai sielai. Okupacija labai sužalojo piliečių sielas. Žmonės vystydamiesi tomis salygomis daug ko negavo. Materialistinis Tikrovės supratimas, brutaliai bruktas ateizmas, nuolatinis diktatas iš viršaus, neleidžiant savarankiškai perprasti Tikrovę atvedė juos į šiandieninę situaciją, kai jie vis dar nemoka savarankiškai formuluoti pozicijos kokios Lietuvos jie nori. Dar sunkiau jiems atsakyti kaip to pasiekti. Tačiau negaliu nuneigti, kad jie turi metafizinį pojūtį, kad kažkas ne taip, kad Lietuva ne ta, apie kurią svajojo.

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

#4 Standartinė Zenonas » 2006 02 12 16:37

Atkelta iš temos: "Str. "Kas yra kas posoviet. Lietuvoje" aptarimas"

Aš jau 15 metų užsiimu praktiniu pažeistų žmogaus teisių gynimu. Per visą tą laikotarpį nuolat bandau atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tūkstantmečiais skaičiuojamoje pasaulio istorijoje įstatymai niekuomet nebūdavo naujai išradinėjami. Jie taip pat būdavo neatsiejami nuo tokių žmogaus savybių, kaip moralė ir sąžinė. Šios savo ruožtu buvo neatskiriamai susietos su žmogaus vieningo pasaulio suvokimu (supratimu, kad žmogus negali elgtis bet kaip). Tačiau per pastaruosius 200 metų žmonės tapo itin raštingi, tikrąsias žmogaus žinias (o tuo pačiu tų žinių nulemiamas jo savybes) pakeitė popieriuko, kuriuo patvirtinamas žinių įgijimas – turėjimas. Pačios žinios ir tomis žiniomis pagrįstas pasaulio suvokimas tapo nebūtini.
Jūs galite pastebėti, kad Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.5 straipsnio teisinės nuostatos LR piliečius įpareigoja elgtis protingai ir todėl mano čia išsakyti argumentai praranda savo aktualumą (citatos pradžia):
„4. Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.“
Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną“. (citatos pabaiga)
Tačiau mūsų visuomenėje (ypač teisėtų žemės savininkų interesų gynime) šios teisės normos išvis neveikia. Tai yra todėl , kad dabartiniame laikotarpyje žmonių turimas pasaulio (ir savo vietos tame pasaulyje supratimas) iki tiek sumenko, kad net elgtis protingai, gerbti save kaip asmenybę ir t.t., - tapo nebūtina. Žmogaus vertė dabar išreiškiama ne to žmogaus individualiomis savybėmis, bet jo sukauptų „materialinių vertybių“ kiekiu. Tokios žmonių pasaulio suvokimo deformacijos sukūrė situaciją, kuomet visuomenės lyderiais tampa jokių tam lyderiavimui būtinų asmeninių savybių neturintys individai. Štai tuomet neišmanėlių daugumos balsavimu ir sprendžiama, kad iš sąžiningai užsidirbusiojo reikia atimti jo darbo vaisius, o dar išgalintis būti homo sapiens (protaujančiu žmogumi) asmuo – priverčiamas paklusti neišmanėlių nuomonei. Liaudies patarlė, kad: „tarp aklų ir vienakis yra karalius“ pasirodo esanti neteisinga. Net pozityvus išskirtinumas tokioje visuomenėje laikomas nepageidaujamu nukrypimu nuo normos ir net patologija...
zenonas

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#5 Standartinė SRaimondas » 2006 02 12 17:22

Kaip šventas Augustinas gyvenęs apie 400 metais po Kristaus sakė, kad jei žmogus nėra dvimatis, tai jis yra tik vienmatis. T.y, jei žmogus traktuoja, jog pasaulis yra tik tai, ką rodo mūsų jutimai, tai jis primityvus, nes neigia nejuslinio pasaulio buvimą. Kaip jau minėjau, tą bruko ateizmas. Iki 1900 metų gyvenęs Filosofas Nyčė pasakė garsiąją savo frazę "Dievas mirė" ir nemažas būrys žmonių Vokietijoje pasijuto dievais galinčiais apspręsti žmonių ir net valstybių likimus. Taigi sugyvulėti iki Fašizmo ir stalinizmo ideologijų , matyt,nėra sunku, tik reikia jaunam žmogui auklėjimo metu kažko laiku neįdėti, t.y neįdėti antrojo matmens, kad egzistuoja mums nejuntama, bet metodišku mastymu išmąstoma Tikrovės dedamoji, nuo kurios labai ženkliai priklauso mūsų ir valstybių likimai. Deja Dievas davė laisvę apsispręsti ir laiko atkarpą, po kurios ateina įvertinimas ar atpildas. Taigi mūsų situaciją vertinu kaip laikiną nesusipratusių, Tikrovės nereflektuojančių žmonių grupę, kuri laikinai "užsėdo" Dievo sostą ir mėgina kuo ilgiau išsilaikyti. Blogiausia, kad jie paima įkaitais ir dorus žmones, kurie nukenčia kartu ir kylant valstybėse įvairiems sunkumams.

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#6 Standartinė SRaimondas » 2006 02 13 11:49

Zbignevas Bžežinskis savo knygoje mini, kad XX a.(tame civilizacijos, mokslo sužydėjimo laikmetye visai greta vyko neregėto masto žudynės ir genocidas, nužudyta apie 167 milijonai niekuo nekaltų žmonių. Tokio masto žudynių pasaulis nėra regėjęs. Tai verčia susimąstyti ar žmogaus intelekto t.y. atskirų mokslo žinių atskirose srityse atsiradimas jau pakankamai apsaugo nuo baisių paklydimų ir hiperžvėriškumo. Matyt, ne. Reikalingas gilesnis ir platesnis Tikrovės supratimas, t.y. adekvatesnis, tikslesnis supratimas (nes absoliučiai tikslaus pasiekti neįmanoma todėl, kad Tikrovė ir pačių žmonių dėka keičiama pasiutusiu greičiu) Tikrovės kaip vientisos sistemos supratimas. Be to mokslo pagrindas yra apginkluotomis instrumentais, tačiau juslėmis apčiuopemo pasaulio pavertimas žiniomis, o apie instrumentais ginkluotomis juslėmis nefiksuojamą pasaulį mokslas iš viso nieko nekalba. Čia jau metafizikos, filosofijos, religijų sritis. Taigi sutinku, kad daugelį taisyklių, kuriomis mes naudojamės (deja ne visi) iki šiol žmonija atrado klaidų taisymų metodu, mokėdama krauju ir gyvybėmis. Manau, kad galima pasakyti dar aštriau, jog išliko daugiau ta žmonių rūšis, kurie tų taisyklių laiksi. Taigi turime savyje Dievo dovanas, bet matyt, ne visi, nes žmonės skiriasi tiek prigimtimi tiek išsiauklėjimu, bei išsilavinimu. Ką dar, manau, labai svarbu akcentuoti. Svarbu yra tai, kad mokslo pasiekimai taip pagerino gyvenimą ir užtikrino žmonių išgyvenimą, kad jau nemažai žmonių galvoja, kad ne dešimt Dievo įsakymų, o mokslo laimėjimų pagrindu sukurtos materialios vertybės užtikrina sėkmingą žmogaus ir žmonijos išgyvavimą. Manau, kad turime suprasti šį paklydimą ir pasilikti kaip instrumentą metodišką mąstymą tam, kad kasdieną ieškoti atsakymų į klausimus. kaip reikia gyventi, kas yra teisingumas. Manau, kad religijose malda ar meditacija žmonės tai ir darė. Pritrūkome kuklumo Tikrovės atžvilgiu, Dievo sosto neužsėdome ir neužsėsime, nes Tikrovė kaip Vienis mums iki galo neatsiskleis ir visada turėsime išmąstyti ar tiesiog įsiklausyti (kaip sakė filosofas K.Jaspersas) įsiklausyti į vadovaujantį Dievo balsą. Beje jis sakė, kad žmogaus vertė matuojama šio įsiklausymo intensyvumu. Vadinasi neturime jaustis išbaigtai supratę Tikrovę ir visą laiką to siekti. Deja paviršutiniškumas, mieščioniškumas, vartotojiškumas, igalvojimas, kad viską supratau ir dabar galiu pajungti kitus žmones ir pasaulį tarnauti mano gerovės užtikrinimui yra ydingas ir žalingas ne tik pačiam žmogui, bet ir aplinkiniams. Ypač, jei ydingai suprantantis Tikrovę žmogus yra aukštose pareigose. Tokiu atveju jis nekaltus žmones lyg ir laiko įkaitais ir veda į nelaimes. Pamenu kai P. Brazauskas sakš mums reikalingi specialistai t.y. tik išsimokslinę ir žinių turintys. Aukščiausiosios Moralės nesilaikantys pareigūnai yra nacionalinė grėsmė valstybei ir jos piliečiams.

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#7 Standartinė Zenonas » 2006 02 13 17:40

Gerbiamas Raimondai,

Malonu, kad pradėjome išties įdomią ir svarbią diskusiją.
Kadangi Jūs savo argumentus kartais pagrindžiate autoritetų nuomonėmis, tai tikriausiai nebus didele nuodėme, jeigu šį kartą taip pasielgsiu ir aš. Dabartiniame pasaulyje dažnas politikas pareiškia, kad jis viską daro vardan žmonių gerovės ir jų laimės (kuri, atseit, yra tos visuotinės gerovės tikslas). Tačiau dar Ciceronas yra pasakęs, kad: “Prieš pasakydami, kad mes galime tapti laimingi - iš pradžių mes privalome atsakyti kur yra gamtos esmė ir kas mes tokie”. Kuomet F. Dostojevskis buvo aštuoniolikmečiu, jis rašė: „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia atspėti ir jeigu atspėjinėsi visą gyvenimą – nesakyk, kad praradai laiką; aš užsiimu šia paslaptimi, nes noriu būti žmogumi“. Turbūt nereikia aiškinti, kad mūsų politikai žmogaus paslapties ne tik neatskleidė, bet ir Cicerono ar Dostojevskio mąstymo lygį atitinkančios mintys jiems yra visiškai svetimos.
Dabar trumpam sugrįžkime prie žmoniškosios laimės. Kaip ją bevertintume (besistengtume suprasti ir apibudinti) - ji yra tik vienas iš daugelio žmogaus jausmų. Šis jausmas skirtingiems žmonėms gali atsirasti dėl įvairių (netgi savo esme visiškai priešingų viena kitai) priežasčių. Todėl laimė vertybių hierarchijoje negali stovėti aukščiau proto, o tuo labiau - aukščiau išminties. Džordano Bruno buvo žmogus – kuris pasirinko mirtį ir neatsisakė savo pažintos tiesos (savo išminties). Jis teigė, kad: „Didžiausia laimė žmogui yra protu suvokti gamtos paslaptis, įveikti prietarus, bukumą ir nepakantumą“. Vieną iš seniausių pasaulio civilizacijų sukūrusios tautos - kiniečių patarlė konstatuoja, kad: „tiesa turi vieną veidą - melas be galo daug veidų“. Šioje vietoje aš pabandysiu pareikšti savąją kuklią nuomonę: neatitinkančios tikrovę žinios reiškia, kad jų turėtojas žino mažiau kaip nieko.
Tai kas jau pasakyta, laikau pakankamu pagrindu - pradėti visų mūsų bendro, teisingo pasaulio suvokimo paiešką. Dar Platonas yra pastebėjęs, kad: „Jokia organizacija neatstos (nepranoks) ją sudarančių žmonių kokybės“. Jau paminėtas Dž. Bruno taip apibūdina apie visuotinai priimta nuomonę: “Visuotinai priimta nuomonė yra įtvirtinama šalininkų kiekiu, bet nėra paremta kokybe, t.y., žiniomis”. Tomas Alva Edisonas yra pasakęs: (Jeigu) “Šis klausimas per sunkus specialistams – reikia palaukti iki jį imsis spręsti koks nors mėgėjas”. Filosofijoje aš esu tik mėgėjas. Tad braudamasis į profesionalų sritį – rizikuoju užsitraukti pripažintų autoritetų rūstybę. Aš taip pat suprantu, kad pradėdamas tokią diskusiją įsibraunu ne tik į filosofijos profesionalų žinių sritį, bet ir į visuotinai pripažinto pasaulio mokslinio pažinimo ribų nustatymo sritį. Tačiau šiuolaikinis mokslinis pažinimas praktiniame (kasdieniniame) gyvenime mus maitina tokiomis absurdiškomis pasakaitėmis apie tai, kad: į savanaudiškų interesų vienijamą grupę apsijungusių neišmanėlių žinių deficitas (trūkumas) tampa pačia didžiausia išmintimi - jog kažkam galų gale reikia pasiryžti ir tam akiplėšiškam melui pasakyti: NE.
Vaizdžiai tariant politikai mums aiškina, kad: „jeigu prie supuvusios bulvės bus prisegtas LR valdžios pareigūnų tinkama forma surašytas ir tinkamai patvirtintas oficialus dokumentas, kurio tekste teigiama, kad: tai yra ne supuvusi bulvė, bet visiškai sveikas apelsinas - tai nuo tokio valdžios pareigūnų nuomonės pareiškimo supuvusi bulvė taps visiškai sveiku apelsinu“. Tų valdžios pareigūnų apmokami mokslininkai tvirtina: „taip, tai yra vienintelė ir pati aukščiausia žmonijos suvokta tiesa“. Aš kukliai pareiškiu: gerbiamieji, tai yra akivaizdi nesąmonė.
Kad eiliniai skaitytojai perskaitę tokią šventvagystę prieš mokslo religijos autoritetą nepasipiktintų mokslinių titulų neturinčio šių minčių autoriaus tariamu akiplėšiškumu ir nenustotų domėtis šia tema - specialiai jiems paaiškinu: šių eilučių autorius jau yra nenuneigiamai įrodęs, jog postsovietinės Lietuvos valstybėje visuotinai ir visais lygiais klystama dėl visuotinės žemės nacionalizacijos (sovietmečiu) buvimo fakto. Tikiuosi, kad tai Jums bus pagrindu pagalvoti: o gal jis (šių eilučių autorius) ir šį kartą neapsirinka?
Dabar, kuomet mes susitarėme, kad Jūs nemesite skaityti šį tekstą ir neišsibėgiosite, aš savo mintis aiškinu toliau.
Kad nepasiklystume išties neaprėpiamame pasaulio pažinime ir , kas dar blogiau, nepasiklystume tarp neteisingų „žinių“ – siūlau apriboti mūsų čia tyrinėjamo pasaulio pažinimo sritį. Antuanas de Sant-Egziuperi žemę įvardijo žmonių planeta. Todėl kalbėdami apie pažinimą, mes pirmiausiai ir turime kalbėti apie tą žmogui gyvybiškai būtiną pažinimą – be kurio žmogus, kaip homo sapiens rūšies atstovas - išvis negali išgyventi.
Šį gyvybiškai būtiną pažinimą, derėtų suskirstyti į dvi sritis: tai žmogaus kūno gyvybei palaikyti būtinas pažinimas ir sapiens (protaujančiai) rūšiai išlikti būtinas pažinimas. Be šio žinių minimumo bet kuriuo atveju nelieka paties mąstančio žmogaus - kurio suvokime ir teegzistuoja šis įdomus pasaulis.
Todėl aš griežtai tarpusavyje atskiriu tūkstantmečių tūkstantmečiais pasaulio žmonijos bandymų ir klydimų metodu atsirinktą žmogui gyvybiškai būtinų žinių bagažą ir (nesenai) mokslininkų susikurtas matematines abstrakcijas apie visatos sandarą ar ką nors panašaus. Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad žmonės žemės planetoj puikiausiai gyveno ir iki Niutono pradėto pasaulio „matematizavimo“ (apibūdinimo matematine išraiška) ir dauguma iš tada gyvenusių žmonių turėjo moralę ir sąžinę. Dabartiniu metu šios žmogaus savybės jau tampa retenybe. Dėl to kaltas „mokslinis“ pasaulio suvokimas.
Minėtos esminės žmogaus savybės (moralė ir sąžinė) yra itin svarbios. Jų neturintis žmogus neturi ir visuotinai priimto žmogiškumo. Pabandykime labai trumpai pasiaiškinti moralės ir sąžinės pagrindus, t.y., suvokti: kas tai yra? Iš karto galime atmesti teiginius, kad tai įgimtos savybės ir kad dėl netinkamo savo elgesio žmogus jas praranda. Aš teigiu, kad šios savybės įgyjamos ir jos žmoguje susikuria jam įgijus tam tikrą teisingų žinių apie mūsų gyvenamą pasaulį minimumą. Įgytos tos savybės jau niekuomet neprarandamos (kaip kad neprarandami ir neteisingų žinių pagrindu susiformavę žalingi žmogaus pasaulėžiūros stereotipai). Auklėjimo ir mokymosi procese formuojasi būsimo žmogaus smegenys ir ryšiai tarp tų smegenų struktūrų. Tai panašu į žmogaus užprogramavimą biologiniame lygmenyje.
Kad visa tai geriau suvoktume prisiminkime, kad mes patys nesame nedalomi kažkokios „materijos gabalai“. Prisiminkime, kad mes susidedame iš cheminių elementų atomų, kurių išsidėstymas erdvėje primena žvaigždžių pasiskirstymą kosmose. Visa ta supersudėtinga žmogaus organizmo struktūra yra pagrįsta elektromagnetinėmis sąveikomis. Prisiminkime, kad žmogaus organizmo veiklą valdo apie 360 elektrinės prigimties ritmų. Dalis tų ritmų yra bendri su aplinkine gamta ir net su kosmosu. Tai, ir ta aplinkybė, kad judantis elektros krūvis sukuria apie jį informaciją turinčias (į visas puses šviesos greičiu sklindančias) elektromagnetines bangas, mums leidžia daryti išvadą, kad energetinėje-informacinėje srityje mes ir mus supantis pasaulis esame vieningi. Iš mokyklos laikų tikriausiai atsimenate, kad skirtingi žodžiai ( skirtingos informacijos nešėjai) oscilografo ekrane atrodo skirtingai. Dabar papildomai prisiminkime tai, kad paties meluojančio žmogaus organizmas nevalingai reaguoja į to žmogaus melą ir tos organizmo reakcijos fiksuojamos melo detektoriais vadinamais prietaisais. Tai reiškia, kad žmogaus organizmas sugeba rūšiuoti informaciją pernešančius signalus pagal tos informacijos atitikimą tikrovei. Dar prisiminkime kad mokslas nustatė, jog meluojančio žmogaus smegenyse jam meluojant pradeda dirbti kelios papildomos smegenų sritys (savotiškas aplinkkelis nerviniams impulsams) ir t.t., ir galėsime daryti papildomą išvadą, kad moralus gyvenimo būdas yra ne atskirų žmonių išsigalvojimas, o per tūkstantmečius žmonijos pažintas, vienintelis protingas, pačios gamtos savybių sąlygojamas gyvenimo būdas. Todėl apie tai net nesusimąstančių individų bandymai suprimityvinti ir suniveliuoti visus kitus žmones iki jiems suprantamo lygio ir tuos suprimityvintus žmones valdyti – neišlaiko jokios kritikos.
Manau kad šie mano pastebėjimai pasitarnaus „karkasu“, apie kuri visi kartu kursime bendrą moralaus žmogaus ir jo vietos pasaulyje supratimą.
Paskutinį kartą redagavo Zenonas 2007 07 13 11:36, redaguota 2 kartą(us).
zenonas

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#8 Standartinė SRaimondas » 2006 02 14 17:29

Manau, tikslinga apžvelgti kuo skiriasi akmuo, augalas, žmogus. Jie skiriasi laisvės laipsniu. Pritariu gerbiamam Zenonui, kad negyvąją gamtą ir dalį gyvosios gamtos valdo mokslo jau išaiškinti dėsniai. Tačiau bėda tame, kad kuo tobulesnis gyvas padaras, tuo didesnis laisvės laipsnis. Štai čia slypi super klausimas: kam gi tas laisvės laipsnis reikalingas, kokia gi jo prasmė? Manau, tam kad užtikrinti įvairovę (ir kiek ciniškai tai beskambėtų), tam, kad Tikrovei galima būtų atrinkti geriausius, geriausiai prisitaikiusius , kaip gerbiamas Zenonas sako, prie begalinės visumos. Paklausite, kokia kaina tenka mokėti už nesugebėjimą prisitaikyti, atsakymas aiškus_išnykimu. Mažas nukrypimas: dabar matosi, ką reiškia nepatekti į Dievo-Tikrovės atrankos egzaminą? Dabar matome, kokios vertės yra pono Zenono (išdėsčiusio savo poziciją nuosavybės teisių atkūrimo klausimu) ar ponios Danutės (išdrįsusios pasakyti Ponui V.Uspaskich) drąsa sakyti tiesą? Tai reiškia išnykti - net nesudalyvavus Dievo-Tikrovės atrankos egzamine
Sutinku, jei politikai mąstytų apie tai ir elgtųsi nesiekdami bet kokia kaina LAIKINAI išlikti valdžioje, o vadovautųsi ilgalaikias vertybiniais kriterijais, tai tikrai mylėtų gamtą, mylėtų žmones ir negalėtų sulaužyti duotos priesaikos piliečiams ir valstybei. Anot garsaus politinės filosofijos traktato "Leviatanas" autoriaus, žuvęs kovoje - tai kūno prasme sunaikintas, bet sielos prasme nenugalėtas, nes jo pavyzdys liks gyvas kitiems.
Labai svarbu suprasti, kad pasaulis nėra akivaizdus ir todėl kiekviena karta, kiekvienas žmogus ateina į pasulį pirmą ir, manau, vienintelį kartą, kad vėl ir vėl mėgintų pagerinti pasaulį. Kyla klausimas, ko pagrindu jis gali tai padaryti? Ir vėl sutinku su Zenonu, turime kalbą, raštą, todėl ir tūkstantmečių rašytinius šaltinius ir turime mokytis sukauptos šminties. Todėl jam nebūtina kartoti senų klaidų, o eiti toliau. Nors kiekvienoje kartoje egzistuoja alternatyvios Tikrovės sampratos.
Taigi kiekviena karta gali savotiškai perdaryti, tobulinti, papildyti Tikrovę, bet privalo suprasti, kad ne bet kaip, o tik taip, kad derėtų su Visuma.
Šiame kontekste noriu pastebėti,kad blogo žmogaus nebūna, būna tik neteisinga Tikrovės samprata. Tai lyg ir ištiesta ranka tiems, kurie pasiklydo ar suklydo, bet ne tiems, kurie sąmoningai eina klystkeliais, kad lyg žvėris mėgautųsi vienadieniu grobiu. O po to nors ir tvanas.
Bus tęsinys.

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#9 Standartinė Zenonas » 2006 02 14 19:13

Gerbiamas Raimondai,
šiame savo komentare Jūs iš karto palietėte mažiausiai du mūsų visų „pasaulį laikančius stulpus“. Tai žmogaus evoliuciją bei teisingumo ir bausmės suvokimą. Abi šios temos vertos išsamaus išdiskutavimo (nors noriu pastebėti, kad tolimame horizonte yra įžvelgiamas ir šių temų bendrumas). Tačiau prie to bendrumo priartėsime palaipsniui. Dabar apsiribosiu tik savo pastebėjimų apie žmogaus elgesio laisvę išsakymu. Plačiau išplėsdamas temą ( pvz.: papildomai kalbėdamas apie natūralią homo sapiens atranką) rizikuočiau būti apkaltintas temų „kratinio“ sukūrimu, t.y., rizikuočiau būti nesuprastas. Prieš išsakydamas savo asmeninę nuomonę, trumpai apžvelgsiu kitas, manajai savo prasme giminingas nuomones.
Civilizuoto pasaulio nuomone laikyti visiškais laukiniais Amerikos prerijų indėnai (kurie iki „baltaveidžių“ įpročių perėmimo net meluoti nemokėjo), savo vaikus mokydavo: „Jei kalbi - tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą“. Kitoje pasaulio pusėje, visiškai kitokioje kultūroje atsiradusi krikščionybė moko nenusidėti ne tik veiksmais, bet ir žodžiais bei mintimis. Šiuose savo komentaruose aš jau minėjau kiniečių patarlę, kad: „tiesa turi vieną veidą - melas be galo daug veidų“. Prisiminkime ir tai, kad jau kalbėjome apie prietaisais fiksuojamą nevalingą žmogaus organizmo stresinę reakciją į to paties žmogaus melą ir dar kartą savęs paklauskime: ar tikrai žmogus yra laisvas galvoti, sakyti ir daryti tai, kas tik jam „ateina į galvą“?
zenonas

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#10 Standartinė SRaimondas » 2006 02 14 20:06

Atsakydamas turiu pripažinti, kad TAIP, BET TAS LAISVAS APSISPRENDIMAS BUS ANKSČIAU AR VĖLIAU ĮVERTINTAS kiek jis dera su negyvuoju, gyvuoju, bet nesąmoningu bei sąmoningu pasauliais.

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#11 Standartinė SRaimondas » 2006 02 15 10:24

Žmogus tikrai negali daryti tai, kas jam šauna į galvą, tačiau kai pasakome vaikams šią frazę - iš vaiko reakcijos suprantame, kad ši tiesa nėra akivaizdi. Juk vaikas sako: galiu nepaklausyti tėvų ar mokytojų, galiu pameluoti ir išvengti bausmės ir jis teisus traktuodamas tai trumpame laiko intervale. Tačiau mes, pagyvenę ilgėliau žinome, kad pasidavus šiam gundymui mes vėl ir vėl mėginsime kurtis laimę neleistinais būdais ir vistiek kada nors įkliūsime, na, o jei ir visą gyvenimą seksis, tai blogai išauklėję vaikus sugadinsime jiems gyvenimą. Taip aš suprantu vadinamą karmą. Štai prieš šitą gundymą valdžios vyrai ir moterys dažnai neatsilaiko, mėgindami dabar ir čia susikurti rojuką Žemėje. Ir kas baisiausia, kad sąmoningai galvoja, kad šitos netiesos neįmanoma ištaisyti, viskas taip supinta, nukentės net nekalti žmonės. Todėl Platonas jau prieš 2300 metų sakė, kad gerai valdyti gali tiktas, kuris nepasidavė ydoms vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje ir gavęs puikų išsilavinimą. Ar turime tokių? Manau, turime. Manau, kad akiplėšiškam melui reikia pasakyti NE, nes nuo to priklausys pasaulis, kuriame gyvens mūsų palikuonys. O jiems blogo mes nelinkime.
Kartais keistai atrodo stebint kokios aršios kovos vyksta už galimybę dominuoti, diktuoti pasirėmus jėga ar mokslo pasiekimais, koks didžiulis troškimas išlikti nurungiant ar net sunaikinant kitus. Bet čia juk evoliucijos požiūriu yra praeities, tai yra miško tvarka: arba tu mano skrandyje arba aš tavame. Dievas-Tikrovė mums yra paruošus dar ne vieną egzaminą, ar mes jiems pasiruošę. Žemės resursai bagtiniai, teršimas auga eksponentiniu dėsniu, tuoj imsime trokšti savo atmatose. Ar maža problemų, kurias žmonija privalo išspręsti, kad išsigelbėtų gal net paliekant Žemę? Atrodo, kad kol kas dauguma užsiėmę pasistumdymais prie "lovio" nenujausdami artėjančių pavojų. Net negalime būti tikri, kad kartu darniai ir atkakliai dirbdama žmonija išspręs minėtas problemas. O dabar.... .
Kodėl Žemėje atsiradome? Kokia žmogaus misija? Kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno ?Daugybę išminčių jaudino šie klausimai. Reikia apie tai kalbėti, nes to nesupratus daugybę žmonių įveikė gundymas ir sugiovė jų ar jų palikuonių gyvenimus.

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#12 Standartinė Zenonas » 2006 02 15 13:30

Laiškas į Zenono asmeninę E-pašto dėžutę, pavadintas "Skaitmeninė evoliucija":
"Siuose tinklapiuose:
>
> http://www.carlzimmer.com/articles/2005 ... Avida.html
>
> http://dllab.caltech.edu/research/ "
zenonas

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Re: Bendraminčių klubas

#13 Standartinė Zenonas » 2006 02 15 13:35

Zenonas rašė:Laiškas į Zenono asmeninę E-pašto dėžutę, pavadintas "Skaitmeninė evoliucija":
"Siuose tinklapiuose:
>
> http://www.carlzimmer.com/articles/2005 ... Avida.html
>
> http://dllab.caltech.edu/research/ "
Būtinai aptarsime ir tai, tačiau dabar to laiško autorių labai prašau sudalyvauti mūsų kasdienybę nagrinėjančioje diskusijoje "Bendraminčių klube". Juk tą kasdienybę nulemia ne matematika. Sutinku, kad matematikos kalba mes tą kasdienybę taip pat galime apibrėžti (apibūdinti) - tačiau kasdieniniame savo gyvenime mes visi naudojamės paprasta žmonių kalba... ir ją (paprastą kalbą) atitinkantys mūsų minčių elektrinės prigimties signalai sąveikauja su aplinkinio pasaulio elektriniu „landšaftu“.
zenonas

SRaimondas
jaunasis rašytojas
jaunasis rašytojas
Pranešimai: 62
Užsiregistravo: 2006 02 12 13:24
Miestas: Kaunas

#14 Standartinė SRaimondas » 2006 02 15 20:01

Seniai kirba galvoje mintis, kuria su jumis norėčiau pasidalinti. Dar garsusis politinės filosofijos atstovas gyvenęs 17 a. savo veikale "Leviatanas" rašė apie tvarką valstybėje. Jis įtikinamai argumentavo jos būtinumą, nes tik taip galima išvengti karo visų su visais. Jis ją vadino geležiniu narvu. Aš labai norėčiau, kad, mes visi sąmoningi piliečiai patys dalyvautumėme to narvo nukalime. Apie jo būtinumą jau diskutavome ir nutarėme, kad negalima elgtis betkaip, kad reikia įsiklausyti į vadovaujantį Dievo-Tikrovės balsą ir vykdyti jos reikalavimus. Tad kyla klausimas: kas dabar mums kala narvą, kas dabar nustato gyvenimo tvarką. Jei ne mes tai tie , kurie vairuoja mus ir valstybę. Ar paklausė jie mūsų, kokios valstybės, kokios tvarkos mums reikia? Ne. O ar mes atkaliai jiems dėstėme savo reikalavimus? Deja, nebent vienas kitas. Todėl privalome šviestis, privalome pasivyti kvalifikacijomis tuos, kurie mums vadovauja. Dabar konkrečiai dirbant piliečių judėjimo Kitas Pasirinkimas veikloje, priešinantis valdžios savivalei matau, kaip sunku keliems žmonėms kovoti su tūkstančiu gerai apmokamų žmonių. Turiu omenyje savivaldybę. Pastebiu, kad jie įvaldę demokratijos taisykles ir kaip sovietmečiu siekia savo tikslų, mums nepateikdami informacijos mėgina lyg už širmos tvarkytis savo reikalus. Tad mes lyg ir atsiliekame, visą laiką vejamės, bet nepavejame, kad jau laiku ir tinkamai pasiruošę nulemtumėme vienu ar kitu klausimu kokybišką problemos sprendimą, t.y. taptumėme tikrais savo valstybės šeimininkais. Negalime taikstytis su tais, kurie negirdi arba nepaiso Tikrovės reikalavimų ir veda mus į nebūtį. Tai ką išgyvename, nėra naujiena. Istorijoje buvo daugybė atvėjų, kuomet žmonės praradę kantrybę imdavo reikalų sprendimą į savo rankas, tačiau po kiek laiko grįždavo dirbti savo darbų palikdami valstybinių reikalų tvarkymą prisiekusiems sąžiningai dirbti atstovams. Ir ką jūs manote, vėl viskas iš pradžių... . Vadinasi turime niekada šių reikalų tvarkymo nepalikti, o dalyvauti jų tvarkyme. Vadinasi šalia savo mėgstamos profesijos turime nors bendrais bruožais išmanyti apie tai, kas yra bendruomenė, kas yra valstybė, kas yra teisė, kas yra pilietiškumas, kas yra demokratija, kas yra partijos, kas yra tiesa ir teisingumas ir t.t. . Tuomet mes deramai stovėsime savo interesų sargyboje, tuomet valstybė bus ne kažkieno, o mūsų visų. Todėl mes didžiuosimės esą jos piliečiai ir neišsilakstysime svetur.

Zenonas
moderatorius
moderatorius
Pranešimai: 124
Užsiregistravo: 2003 12 16 11:08

Bendraminčių klubas

#15 Standartinė Zenonas » 2006 02 15 22:53

Visus diskusijų dalyvius ir skaitytojus sveikinu vasario 16-osios proga.
Pagarbiai, Zenonas.
zenonas

Skelbti atsakymą

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečias(ių)