[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/viewtopic.php on line 22: include(./includes/bbcode.php): failed to open stream: No such file or directory
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/viewtopic.php on line 22: include(./includes/bbcode.php): failed to open stream: No such file or directory
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/viewtopic.php on line 22: include(): Failed opening './includes/bbcode.php' for inclusion (include_path='.:/opt/plesk/php/7.2/share/pear')
Straipsniai.lt • Bendraminčių klubas - Puslapis 2
Puslapis 28

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 02 20 12:40
Zenonas
Atsiprašau, šio forumo lankytojus, kad buvau trumpam pradingęs. Kadangi pilietinis judėjimas „Kitas pasirinkimas“ nedviprasmiškai pasisako už tikrąjį teisingumą, tai aš dalyvavau šio judėjimo veiklos krypčių aptarime žr.: http://www.pilieciai.lt/minerva/viewtop ... c&&start=0
Ten diskutuodami susidūrėme su amžina problema : kaip ir ką daryti? Kad Jūs įsivaizduotumėte apie ką ten eina kalba, aš jums pateikiu tos diskusijos fragmentą. Tai vieno iš tame forume diskutuojančių asmenų išsakyta nuomonė ir mano išsakytas tos nuomonės komentaras:

„Redas (Peržvelgti pasisakymą):
Konstitucija yra mūsų visuomenės ir savo laiko produktas. Jos kūrėjams pirmiausia rūpėjo parašyti dokumentą, kuris užtikrintų Vakarų paramą nepriklausomybės siekiams, apsaugotų tam tikrą įtakingą teisininkų grupę nuo radikalių grupių, reikalavusių atsiteisti su visais kolaborantais, ir užkirstų kelią į prezidentus Landsbergiui, kurio tuometiniame elgesyje daug kas įžiūrėjo diktatūros grėsmę.

Konstitucija buvo parašyta ne kaip į ateitį orientuotas teisinis dokumentas, turintis nubrėžti visuomenės raidos gaires ilgiems metams, bet kaip laikinas kompromisas, atitinkantis tuometinį politinių jėgų išsidėstymą. Todėl kartais jos normos ne skatina visuomenės raidą, bet programuodamos teisinius kazusus, laikas nuo laiko tarsi grąžina visuomenę į 1992 m. metų būseną.

Dėl minėtų Konstitucijos kūrybos aplinkybių joje atsirado daugybė prieštaringų dalykų. Piliečių renkamas Prezidentas ir simbolinės jo galios, neblogai išdėstyta asmens ir piliečio teisių dalis ir teisinių priemonių joms apginti trūkumas, tiesioginis Konstitucijos taikymas... ir atimtos teismų teisės ją taikyti tiesiogiai, reiklaujant kreiptis išaiškinimo į politiškai įtakojamą Konstitucinį Teismą.

Visi šie prieštaravimai atveria kelią valdžios manipuliacijoms Konstitucijos normomis. Žemės nacionalizacijos istorija puikiausiai iliustruoja tas manipuliacijas. Neapgalvotai pabandžius kelti šį klausimą, jis bus ilgam laikui marginalizuotas. Lygiai taip pat, kaip kadaise dėl netinkamų dešiniųjų veiksmų ilgiems metams buvo išstumtas į užribį Rusijos grėsmių Lietuvos valstybingumui klausimas.

Galų gale, juk ir Jums patiems ne kartą turėjo kilti toks klausimas: jeigu teisinis kelias atrodo toks paprastas ir tinkamas, kodėl iki šiol pavyko tik šitaip netoli juo pažengti?

P.S. Nors kita vertus... Tegu veikia, kas kaip išmano. Sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda - jei noras ką nors veikti dar neišmuštas.


Gerbiamas Redai,

mano nuomone Konstitucijoje yra išreikšta Tautos valia ir ta valia yra pagrindas visų mūsų tolesnei teisinei pažangai. Kaip dėl akivaizdžių joje (Konstitucijoje) esančių dviprasmybių, tai jas galima nesunkiai eliminuoti vadovaujantis pasaulyje visuotinai priimtu teisės principu, kuris nustato: kad specifines teisės normas negalima paneigti bendrais nekonkrečiais samprotavimais. To pavyzdžiu gali būti Jūsų įvardinta Konstitucinio teismo problema. Savo straipsnio "Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje" V dalyje (žr.: www.straipsniai.lt rubrika; "Žmogaus teisės") aš išaiškinau, kad LR Konstitucinis teismas atstovauja ne Tautą, o nekokybiškus įstatymus priiminėjančius ir to teismo teisėjus paskyrusius valdžios atstovus. Tai reiškia, kad Konstitucinis teismas tiems valdžios atstovams padeda pateisinti imperatyvių specifinių Konstitucijos teisinių normų nevykdymą. Kadangi tokios institucijos buvimas paneigia patį visų mūsų gyvenimų pagrindų pagrindą - Tautos teisę į suverenitetą - tai akivaizdu, kad pats tokios institucijos egzistavimas yra dirbtinai sukurta (neturinti teisinio pagrindo) teisinė kolizija. Jei šis mano pareiškimas Jums pasirodys neleistina erezija, tai patys sau atsakykite: ar LR Konstitucinio teismo teisėjai, Konstitucinio teismo (savo pačių) priimtuose nutarimuose atvirai meluodami apie tariamai sovietmečiu buvusią visuotinę žemės nacionalizaciją pažeidė savo Lietuvos valstybei duotas priesaikas – ar nepažeidė? Paklauskite savęs: kas posovietinėje Lietuvoje tokį teisėjų valstybei (Tautai) duotų priesaikų pažeidimą gali įvertinti? Gal savo priimamuose „įstatymuose“- kaip įstatymų sudedamąją dalį - nuolat tą pati melą įtvirtinantys LR Seimo nariai? Gal tuos „luošus įstatymus“ pasirašinėjantis LR Prezidentas? Viso šio absurdo nebūtų - jeigu imperatyvias specifines teisės normas ne amžinai aptarinėtume, o tiesiog visi ir be jokių išlygų jas vykdytume.
Mano nuomone norintiems dorai gyventi piliečiams postsovietinėje Lietuvoje gerų įstatymų užtenka. Problema yra tame, kad labai mažai kas nori dorai gyventi. Gorbačiovinės perestroikos laikais buvo teigiama, kad: "žuvis pūva nuo galvos". Jeigu dabartinę situaciją perteikti vaizdžia perestroikos laikų kalba - tai amžinas amžinos problemos "Ką daryti?" svarstymas man primena ne piliečių atsisakymą nuo tos supuvusios žuvies galvos vadovavimo - o siekimą būti kuo artimesne ( tai supuvusiai galvai) tos pūvančios žuvies kūno dalimi (idealiu atveju - būti tą supuvusia žuvies galva). Todėl noriu paklausti: ponai, kada pagaliau pradėsime gyventi savąjį, žmonių gyvenimą? (citatos pabaiga).

Kaip matote – niekaip nepavyksta išsiaiškinti: kodėl žmogus privalo elgtis kaip tik taip ir jokiu būdu ne kitaip. Tai patvirtina, kad mano šiame forume pradėtas žmogaus elgesio motyvacijos aiškinimasis mums visiems yra tikrai aktualus.

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 02 24 14:19
Zenonas
Kadangi norinčių išsakyti savąją nuomonę šiame forume vis dar neatsiranda, aš vėl buvau svečiuose: http://www.pilieciai.lt/minerva/viewtop ... &start=125
Panašu, kad ten pradeda aiškėti Lietuvos piliečių tarpusavio nesusikalbėjimo priežastys. Ir panašu, kad tas nesusikalbėjimas kyla ne dėl priešiškų jėgų daromo poveikio - o dėl didelio mūsų visuomenės raštingumo. Kad tuo įsitikintumėte, Jūsų dėmesiui pateikiu dar porą komentarų iš to forumo (Jūs savo nuomones apie tai - galite parašyti šiame forume):

Redas (Peržvelgti pasisakymą):

"P. Zenonai.
...Pasak kai kurių konstitucinės teisės teoretikų, „tautos suverenitetas“ yra tokia pati teisinė fikcija kaip „juridinis asmuo“. O fikcijas laikyti realiais dalykais yra baisi klaida. Tai jau išbandė prancūzų jakobinai ir rusų bolševikai."

Mano atsakymas:

"Galiojanti LR Konsitucija:

1 straipsnis. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Kiek suprantu - visa tai Jums yra tik fikcija? Gal tuomet paaiškintumėte, kas pagal jus yra ne fikcija?"

Mano atsakymas į p. Redo atsakymą:
(p. Redo atsakymas ištisai cituojamas mano atsakyme)

Gerbiamas Redai,

Mes, (kaip ir dauguma iš šiuolaikinės visuomenės narių) nesusikalbame todėl, kad kiekvienas norintis parodyti savąjį išsimokslinimą žmogus išreikšdamas savo mintis naudojasi nekonkrečiais (daugiaprasmiais) terminais (žodžiais) joms išreikšti. Todėl ankstesniame savo komentare aš ir atkreipiau Jūsų dėmesį į šią problemą. Kaip pavyzdį, aš Jums pateikiu Jūsų paties komentarą, į to komentaro tekstą po Jūsų nekonkrečių terminų įrašydamas labai konkrečius jų išaiškinimus - iš „Dabartinės Lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ)“ Tuos savo išaiškinimus ir savo asmeninius komentarus išskiriu kita teksto spalva:

„Ir vėl nesusikalbėjimas. Teisinės [teisė: 1. teis. žmonių santykių teisingumo sistema; 2. teis. teisingumo sampratos nustatoma laisvė, galimybė ką daryti; 3. galimybė veikti; 4. dokumentas, leidžiantis ką daryti] fikcijos [fikcija (1) nesamas dalykas, pramanas] plačiai naudojamos įstatymuose, tačiau jos reiškia ne visai tai, kas gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. (Z.J., pastaba: štai mes bendromis jėgomis ir išsiaiškinome, kodėl šiuolaikinę teisę gali suprasti tik šiuolaikiniai teisininkai. Jiems teisė yra tik nesamas dalykas ir pramanas, o didžioji Tautos dalis ją supranta taip - kaip teisės supratimas yra išaiškintas DLKŽ).
Pavyzdžiui, juridinis asmuo [J. asmuo: (įstaiga, įmonė ar organizacija, esanti teisės subjektu)] yra teisinė fikcija (Z.J., pastaba: gal šiuo atveju labiau tiktų kalbėti apie sutartinį teisinį terminą?). Kiekvienas iš mūsų suvokia, kad organizacija [organizacija: 1. struktūra, sutvarkymas, sujungimas į vieną visumą, sutvarkymas į sistemą; 2. žmonių ar visuomeninių grupių susivienijimas] nėra joks asmuo (Z.J., pastaba: ar Jūs tuo norite pasakyti, kad žmonės negali turėti vieningą nuomonę ir ją visi kartu pareikšti? Kuo tai pagrindžiate?) . Tačiau organizaciją aprašinėti pagal analogiją su organizmu, o jos struktūras vaizduotis kaip to kūno organus, buvo patogiau, nei aprašinėti kiekvieno pareigūno veiklą ir jo santykius su kitais žmonėmis. Galima tam fiktyviam [fiktyvus: netikras, pramanytas, padirbtas] (Z.J., pastaba: gal tuomet neverta kurti ir „Kitą pasirinkimą“? Pagal poną Redo prognozę mums gresia didelė nelaimė: jeigu įstatymų nustatyta tvarka mes apsijungsime į visuomeninį susivienijimą - tai mes visi išvis išnyksime, nes tapsime netiktais, pramanytais ir padirbtais (tikriausiai bus kažkas panašaus į neišlikusią žemę)) asmeniui priskirti dalį teisių, kurias paprastai turi normalus asmuo, ir šitaip įteisinti ribotą turtinę atsakomybę.

Tautos [tauta: istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą] sąvokos prireikė tam, kad būtų kažkaip įvardintas hipotetinis [hipotetinis, pagrįstas hipoteze, spėjamas] žmonių susivienijimas, kuris turėjo egzistuoti prieš suformuojant demokratines atstovaujamąsias institucijas. Ar iš tikrųjų egzistuoja koks nors žmonių susivienijimas iki valstybės įkūrimo, ar tas susivienijimas iš tikrųjų atsiranda tik kartu su valstybe, ginčijamasi iki šiol. Antropologiniai primityvių genčių tyrinėjimai lyg ir patvirtina, kad žmonių susivienijimai, vienijami bendrų etinių vertybių, gali egzistuoti ir be valstybės, tačiau tada, kai buvo šį sąvoka buvo panaudota demokratinio [demokratija: 1. politinė valdžia, priklausanti nuo visuomenės valios; 2. organizacijos vadovybės renkamumas bei jos priklausymas nuo narių valios] atstovavimo [atstovauti: veikti kieno vardu, įgaliojimu] idėjai [idėja: 1. mintis, sąvoka, atspindinti tikrovę; 2. vadovaujamoji kurio nors darbo mintis; pagrindinė veikalo mintis; 3. pagrindinis, esminis pasaulėžiūros, politikos principas] pagrįsti, niekas dar nebuvo tuo tikras. Tuo metu ji tebuvo teisinė fikcija (Z.J., pastaba: Galų gale atradome nenuginčijamus idealizmo pirmavimo prieš materializmą įrodymus. Ponai ateistai ir kiti bedieviai sutikite, kad: jeigu esminiai politikos principai egzistavo dar iki atsirandant Tautai (demokratijos idėja buvo pirmiau) – tai neabejotinai įrodo idėjų pirmumą).
Tautos suvereniteto [suverenitetas: visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė] sąvoka paplito kartu su demokratija (Z.J., pastaba: o aš neišmanėlis visą laiką galvojau, kad valstybės suverenitetas yra savotiška tą valstybę sukūrusių žmonių asmeninių laisvių (nepriklausomybės nuo išorinių poveikių) visuma, kuri sukuriant demokratinę valstybę piliečių susitarimu dalinai apribojama visuotinio (bendro visai Tautai) saugumo užtikrinimo labui). Ką jis reiškia? Išvertus į žmonių kalbą, ji reiškia, kad nei vienas valstybės pareigūnas ir nė viena valstybės institucija neturi teisių su valstybe daryti ką nori (Z.J, pastaba: kaip tik tai aš savo komentaruose visą laiką ir teigiu). Pavyzdžiui, teisėtai išrinktas Seimas (Z.J., pastaba: abiejuose paskutiniųjų LR Seimo rinkimų turuose nedalyvavo demokratiniams rinkimams būtina rinkėjų dauguma), nors ir yra vienintelis teisėtas piliečių atstovas, vis tiek neturi neribotų įgaliojimų (pvz., panaikinti Lietuvos valstybę ar įstoti į kokią nors sąjungą), todėl neturėtų be piliečių pritarimo atiduoti dalies savo įgaliojimų kažkam kitam. Tačiau atrodo, jog šis principas Lietuvoje yra neretai pažeidžiamas. Paskitinį kartą tai atsitiko ratifikuojant ES konstituciją.

Apie suverenitetą, apie tai, kaip jis atsirado ir kam priklauso, besidomintiems rekomenduoju paskaityti Mykolo Riomerio „Suverenitetą“. Labai daug dalykų nušviečia ir to paties autoriaus „Valstybė“.“

Ponas Redai, ačiū už nuorodas, tačiau aš savo gyvenime geriau vadovausiuosi savo primityvia liaudiška nuomone. Kitaip gali atsitikti, kad pradėsiu pats savęs nesuprasti...

Parašytas: 2006 03 01 17:44
SRaimondas
Iš to, ką pasakė gerbiamas Rėdas, galima spręsti, kad tai žmogus tikrai giliai suprantantis realijas. Sutinku, kad net mūsų Konstitucijoje yra užprogramuota eilė kolizijų, nes kaip visi prisimename, ji buvo sukurta kompromisiniu būdu apjungiant Sąjūdžio ir nomenklatūros projektus. Be abejonės, ji nėra tobuliausia, tačiau tai mūsų galiojanti ir veikianti Konstitucija. Neabejoju, Rėdas gerai išmano ir vadinamų tradicinių partijų manipuliavimo piliečių sąmone technologijas bei veikimo stilių. Tikiu, yra gerai susipažinęs su demokratijos modeliais, realizuotais įvairiose valstybėse, tačiau tai tik paremia versiją, kad racionaliai mąstant, nėra ko draskytis ieškant kitų kelių, tereikia ideologizuotis. Nors turiu pripažinti, kad gerbiamas Rėdas daug lankstesnis, jis sutinka, kad galima ieškoti ir tinkamo ideologijų hibrido. Tačiau vis tiek tai būtų kelias į politinės partijos įkūrimą arba jos gretų papildymą.
Gerbiamo Zenono pozicija, mano supratimu, ženkliai siauresnė. Tai tik teisinė problema. Tuomet kyla pagrįstas klausimas: kodėl ne tik politinių partijų, bet ir piliečių judėjimo nariai ir net valdybos nariai negali neideologiniu pagrindu, o tik teisiniu pagrindu reaguoti į įvykusį faktą? Suprantu, rūpi viso to pasekmės. O pasekmės tikrai liūdnos. Jos liūdnos ne tik partijoms šiandien dirbančioms Seime, bet ir toms, kurios už borto, kurios racionaliai (tikėdamos, kad pateks valdžion ir teks tęsti esamą politiką) nutylėjo 1997 metų nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nusikalstamą esmę.
Nesuprantu, kodėl piliečių judėjimo ideologinių sparnų atstovai negali sutarti, kad vagystė yra vagystė. Neteisingumas yra neteisingumas na dėl to lyg ir sutariame). Tačiau matau baimę, kad tiesą sakydami būsime marginalizuoti, kad neatsižvelgiama į tai, jog Kaune, Vilniuje apie pusė savininkų neatgavo savo nuosavybės. Gal baisu, kad “atgavo”, bet ne tie ( tik didelį vėją valstybėje pučiantieji ). Tai iš kur ta drąsa veikti dabar kuomet esame tik dešimtys ir šimtai? Atsakymas peršasi vienas, anksčiau ar vėliau tapsime partija, partija tradicinės demokratijos sąlygomis ir judėjimas tik tramplinas naujai partijai arba asmeninė reklama (“rekomendacija”) padėsianti patekti į parlamentinę partiją ir nenorima kasti duobės tam, pas kurį ketinama eiti. Atsiprašau, jei ką įžeidžiu, bet man formuojasi tokia nuomonė. Kaune tai paaiškėjo anksčiau. Manau, tai įvyko todėl, kad (nors teoriškai gali dar viskas susitvarkyti) pradėjome energingai veikti. O veiksmas, skirtingai nuo aptarinėjimų pavojingas tuo, kad gali diskredituoti parlamentinių partijų įvaizdį ir apnuoginti jų politikos esmę. (Buvo Kauno Mariaus kvietimas Rėdui varom pas konservatorius). Rėdas būdamas Mariaus internetiniu autoritetu ,žinoma, neatsakė, tačiau pabrėžė, kad vertybes reikia aiškinti tik jas vartojančių ideologijų pagrindu. Na kažkaip nesinori tapti parlamentinių partijų “komjaunimu-rezervu”. Ir paaiškinsiu kodėl. Pirmiausia todėl, kad diskusijose nebuvo atsakyta į mano klausimą: ar mes traktuojame, kad Sąjūdžio metais nebuvo kažko svarbaus padaryta (arba padaryta kažkas netaip), ar viskas iš esmės buvo padaryta teisingai ir teturim tik pereinamojo laikotarpio sunkumus, kurie savaime išsispręs? Manau, kad net tuomet, kai tie klausimai ir problemos “automatiškai išsispręs” ir nuosavybės grąžinimo problema dings iš politinių institucijų darbotvarkių, daugybės tarpukario LR piliečių turtas jau bus , iš esmės , nelojalių Lietuvos valstybei piliečių rankose. Kokią tai turės reikšmę Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikąi įrodinėti , manau, nereikia.
Aš laikausi pozicijos, kad Sąjūdžio metais eilė reformų buvo atlikta netinkamai ar net nusikalstamai. Būtent todėl daugybė Baltijos kelyje svajojusių apie teisingesnę Lietuvą piliečių savo vizijų neatpažįsta šiandieninėje tikrovėje.
Nežinau, galbūt ir klystu, tačiau norėtųsi ištaisyti ar priversti ištaisyti tuo metu padarytas klaidas (jei ne daugiau) ir tik tuomet tapti politinių partijų rezervu. Sąjūdis, kaip prisimenu, į partijas buvo išparceliuotas lyg stebukliga lazdele mostelėjus. Regis, paskubėjus ir nesubrandinus judėjime ideologinių sparnų sutariančių dėl piliečiams padarytos žalos, teturėsime grupę žmonių ateityje save matančių šiandieninėse tradicinėmis besivadinančiose partijose, nesugebėsiančių iš esmės atnaujinti valstybės politinę sistemą.

Parašytas: 2006 03 01 17:50
SRaimondas
Iš okupacinio laikotarpio išėjome neturėdami supratimo ir įgūdžių kaip gyventi demokratijos sąlygomis. Tokioje situacijoje net demokratinę tvarką įtvirtinantys įstatymai negali pilna galia veikti. Juk net našiausiu instrumentu nemokantis naudotis žmogus negali sukurti nieko naudingo. Mes lyg luošiai, dvejojantys, ar eiti gydytis tikint išgyti, ar stengtis įsigyti geresnius rementus. Yra ir tokių, kurie siekia, kad rementais aprūpintų nemokamai. Taikokių vedlių mums reikia? Ar tų, kurie stengiasi išgydyti mūsų pilietinę negalią, ar tų, kurie stengiasi pakelti piliečių sąmonę, kad jie galėtų savarankiškai gyventi demokratijos sąlygomis. Nepamirškime ir to, kad situacija, kuomet piliečiai nemoka pasinaudoti jau esamomis galimybėmis, gundo įstatymleidžius leisti vis blogesnius įstatymus. Linkiu norėti pasveikti, o ne įsigyti gelbėtojus. Tik susivokę valstybės reikaluose piliečiai gali sėkmingai stumti valdžią tinkama linkme.

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 01 20:18
Zenonas
SRaimondas rašė:...Tik susivokę valstybės reikaluose piliečiai gali sėkmingai stumti valdžią tinkama linkme.
Gerbiamas Raimondai,

Taupydamas vietą ir kitų skaitytojų kantrybę, aš necituosiu visą ilgą Jūsų pasisakymą.
Tačiau tai nereiškia, kad nepabandysiu kai kurias Jūsų pasisakymo vietas pabandyti paaiškinti kitaip. Pvz., Jūs teigiate, kad ponas Redas - "tai žmogus tikrai giliai suprantantis realijas". Aš iš karto Jus klausiu: kas yra tos realijos? Ar pono Redo cituojamos žmonių visuomenėje tik chaosą sukeliančios (dažniausiai) utopinės teorijos - ar mano tvirtas stovėjimas ant žemės. Mano nuomone ponas Redas yra sąlyginai jaunas žmogus, besipuikuojantis savo klasikiniu išsilavinimu. Mano išsilavinimas yra pagrįstas Šopenhauerišku diletantizmu. Tai toks mokymosi būdas, kuomet asmuo mokosi dėl savo paties turimų žinių pagilinimo (klasikinis išsilavinimas dažniausiai yra skirtas tik diplomui įsigyti - dėl to diplomo turėjimo teikiamų privilegijų). Esminiai skirtumai tarp mano ir pono Redo turimų žinių yra tame, kad jo turimos žinios jam leidžia platų ir ilgalaikį (nuo realybės atitrūkusį) diskutavimą tuomet - kai šalia vyksta nusikaltimas ir realiam žmogui daroma reali žala. Jos jam net leidžia (nenurodant jokio konkretaus teisinio pagrindo) suabejoti imperatyviomis LR Konstitucijos teisinėmis normomis. Mano turimas pasaulio supratimas to neleidžia. Manasis pasaulio supratimas turi ir tą privalumą, kad neleidžia susiformuoti baigtinei nuomonei (pasaulėžiūros stereotipams). Tai reiškia, kad aš turimą savo pasaulio vaizdą nuolat papildau naujomis žiniomis (kaip žinome - pasaulio pažinimui ribų nėra).
Savo ankstesniuose postuos aš rašiau, kad norint pradėti susivokti mūsų visų gyvenamame pasaulyje - būtina pradėti nuo visiems mums gyvybiškai būtinų vertybių suradimo. Tai bus tas pagrindas, apie kurį dėliosime kitus pasaulio pažinimo mozaikos fragmentus. Šioje vietoje dar kartą primenu, kad tokie (vieningo) pasaulio pažinimo pagrindai pasaulio žmonijos istorijoje nekisdami gyvavo tūkstančius metų ir iš esmės buvo pradėti naikinti tik prieš 200 metų. Palyginus su visa žmonijos istorija 200 metų yra tik akimirksnis - todėl visiškai pagrįstai galime suabejoti, ar to akimirksnio laikotarpyje žmonija neklysta. Tuo labiau, kad dabartinis pasaulio pažinimas nėra vientisas ir dažnai pats sau prieštarauja. Tai greičiau net ne vientisas pažinimas, o prasiveržimai atskirose taikomojo mokslo srityse.
Todėl dar kartą siūlau mūsų diskusijoje grįžti prie pono Raimondo nuomone "žymiai siauresnės Zenono pozicijos".
Tokia pozicija yra gera bent tuo , kad leidžia atvirai paklausti: ponai, kuriems velniams mums reikalinga tokia valdžia (Tautos patikėtiniai), kuriuos, anot pono Raimondo, reikia stumti tinkama kryptimi? Už ką mokesčių mokėtojai jiems atlyginimus moka? Kas mes: protaujančių žmonių visuomenė - ar "durnių laivo" keleiviai?

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 01 21:37
Zenonas
Pradedu konkrečią diskusiją apie akivaizdžias, mūsų visų gyvenimus beprasmiškai apsunkinančias negeroves. Jos dažniausiai slepiasi po visiems visiškai aiškiomis (niekam nekeliančiomis jokių abejonių) „tiesomis“.
Šiuo metu posovietinės LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai ypač stokoja visiems priimtinų (vieningų) vertybių vertinimo kriterijų ir tokią savo pasaulėžiūrą primeta Tautai. Nesant kitokios (žmonijos sukaupta išmintimi pagrįstos) vieningos vertybių vertinimo sistemos – vienintele žmones siejančia grandimi lieka sutartinė ekonominių tarpusavio mainų priemonė – vadinamieji pinigai (nes gamta tuštumos nemėgsta, o kažkas vis tik turi žmones apjungti į vieną visumą). Todėl viso pasaulio ir posovietinės Lietuvos gyventojai žmones daiktus ir įvykius vertina iš asmeninės materialinės naudos pozicijų. Tai paties žemiausio lygio protaujančių žmonių tarpusavio ryšys – iš visų galimų. Esant tokiai pasaulėžiūrai žmonių visuomenė tarpusavyje konkuruoja dėl turto ir yra labai susipriešinusi – nes visi kariauja su visais. Tokio gyventojų savitarpio susipriešinimo pasekme yra tai, kad šie gyventojai patys (dėl vienas kito “negirdėjimo”) visiškai negali pagerinti savo dabar esamą padėtį, ar pozityviai įtakoti savąją ateitį. Šiai mano minčiai prieštaraujantiems oponentams siūlau prisiminti liaudies pastebėjimą apie neįveikiamą surištos šluotos stiprumą ir lengvai lūžtančias palaidas rykštes. Minėtą liaudies išmintį papildo ganėtinai grubus H. de Balzako pastebėjimas: „Šalia kvailio visada rasis apgavikas“.
Štai taip, netikėtai mums patiems ir ne iš maloniausios pusės – mes visiškai priartėjome prie didžiausios mūsų visų nelaimės. Ši nelaimė realiame gyvenime kažkieno kryptingomis pastangomis nuolat ir įkyriai (tačiau visiškai nepagrįstai) pristatoma kaip didžiausia žmonijos pasiekta vertybė. Tai vadinamasis “nuomonių pliuralizmas”. Šiuo dviejų žodžių junginiu bandoma apibūdinti visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Šis „apibrėžimas“ nieko konkretaus nereiškia, todėl jo naudojimas nieko pozityvaus visuomenei neatneša (ką konstruktyvaus gali sukurti beprasmybė?). Teigiamas “nuomonių pliuralizmo” vertinimas - geriausiu atveju yra visuomenei žalingas jo kūrėjų apsirikimas.
Gerbiamiems oponentams aptariamą situaciją paaiškinu pavyzdžiu. Visi žinote, kad pasaulyje realiai egzistuoja visuotinai pripažintas ir visose šalyse vienodai suprantamas kriminalistikos mokslas. Tai tikslus mokslas, nes nuo vienintelės bylą tiriančių kriminalistų klaidos priklauso tolimesnis žmonių likimas. Kuomet konkrečioje byloje tiriamas didelis skirtingų versijų kiekis – tai tą versijų gausumą niekas nelaiko jokia vertybe. Tokia situacija vertinama kaip tiesos nežinojimas ir prilyginama “klaidžiojimui tamsoje”. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš Jūsų tam pritariate. Abejojantiems papildomai paaiškinu: tuo atveju, kai Jūs asmeniškai nukenčiate nuo kažkieno neteisėtų veikų ir Jūsų gyvenimo dalis tampa kriminalistų tyrinėjimų objektu – Jūs tikrai jokio “nuomonių pliuralizmo” nepripažįstate. Tuomet kategoriškai reikalaujate tikrojo teisingumo. Tačiau tuomet, kai posovietinėje LR “valdžią turintieji” politikai patys klaidžioja ir visuomenę klaidina begaliniame “nuomonių pliuralizmo” leidžiamų asmens elgesio versijų kiekyje - didžioji mūsų visuomenės dalis galvoja kitaip. Tuomet ši visuomenės dalis laikosi nuomonės, kad minėti politikai neklysta ir tikrai žino kelią į jų deklaruojamą “visuotinę gerovę”. Aš teigiu, kad jie to kelio nežino ir kad neišmanymu pagrįstos “visuotinės gerovės” pasaulyje išvis nėra. Kritiką, kad taip kalbėdamas kėsinuosi į visuomenės laisves aš nepriimu ir įrodinėdamas savo teisumą sukonkretinu šią savo pirmąją “ereziją” (ereziją šiuolaikinės visuomenės daugumai priimtinos pasaulėžiūros požiūriu): “nuomonių pliuralizmas” neturi nieko bendro su žodžio laisve. Tikroji žodžio laisvė - tai kiekvieno žmogaus teisė pasakyti tiesą. Tuo pačiu atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad aš nesiūlau uždrausti žmonėms galvoti ir turėti savąją nuomonę. Aš tik siūlau kaip pasiekti - kad ta jų savoji nuomonė būtų išmintinga.
M. Daukša yra pasakę: „Sunaikink ją [kalbą] – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. Vadinamasis „nuomonių pliuralizmas“ ir yra žmonių tarpusavio susikalbėjimo sunaikinimas.

Parašytas: 2006 03 02 07:05
SRaimondas
Keli ryškūs pono Zenono potėpiai Tikrovės paveiksle verčia susimąstyti. Kyla aibė klausimų, o tai vienas iš filosofijos šaltinių. Dauguma žmonių sutiktų, kad mūsų valstybėje dar daug neteisingumo, tačiau tik nedaugelis pasirenka jo šalinimo kelią. Kiti sako: yra kaip yra, ką čia padarysi. O kodėl yra kaip yra? O kaip turėtų būti? Ko reikia, kad taip būtų? Ką žmonės turi suprasti ir ko išmokti, kad galėtų sukurti geidžiamą bendrabūvį? Kodėl vieni prisitaiko prie to kaip yra, o kiti gyvenimus aukoja, kad būtų kitaip, kad būtų geriau? Žmonės į šiuos klausimus atsakytų įvairiai, bet atsakymuose būtų ir pozicijų tapatumo. Kodėl taip yra? Kam reikalinga ši įvairovė? Sutinku su ponu Zenonu, kultūrinė tradicija mus vienija, vienodina. Taip pat mus vienija ir Tikrovės supratimas-samprata. Ar to bendrumo, vienijančių pagrindų pakanka? Aiškiai ne, nes neteisingumo tiesiog nebūtų. Žmonės skiriasi prigimtimi (daugiau ar mažiau apdovanoti), kas vienam akivaizdu, kitam nesuprantama net detaliai išaiškinus. Jie skiriasi savo santykiu su Tikrove. Vieni nepaprastai žingeidūs, siekia žinoti ir suprasti t.y. būti savo gyvenimo šeimininku. Kiti-domisi kūniškų, materialių poreikių tenkinimu ir daug nemąstydami daro bet ką , kad tik juos geriau patenkinti. Žmonės skiriasi ir išsilavinimu bei išsiauklėjimu. Vadinasi kai ką gavome prigimtimi, o kai ką išsiugdėme. Tik todėl, kad jau seniai dalyvaujame atrankoje, kas geriau prisitaikys prie žmogui būtinos TVARKOS, dauguma žmonių linkę laikytis įstatymų ir taisyklių. Ką reiškia linkę? Manau, kad tai reiškia, kad greičiau žmonęs prisitaiko prie tvarkos nei ją pažeidžia. Taip jam saugiau ir ramiau gyventi. Gal todėl nemažai žmonių lengvai prisitaikė prie įstatymu įtvirtintų neteisingumo apraiškų? Taigi mes ne mašinos, ne vienodi ir gavome iš Dievo-Tikrovės laisvę remiantis savo supratimu ir sąžine rinktis kaip elgtis kaip gyventi. Taip atsiranda žmonių sprendimų ir poelgių įvairovė. Ji , mano supratimu, reikalinga tam, kad atsirinkdamas Dievas Tikrovė galėtų toliau tobulinti žmogų kaip rūšį. Labai svarbu suprasti, kad šis begalinis darbas nebaigtas ir, kad kiekvieno žmogaus sąmoningas ar nesąmoningas pasirinkimas įtakos šio proceso ir pasaulio ateitį. Vadinasi nuo to kokio tipo žmonės yra valdžioje priklauso tvarka valstybėje. O nuo to kokie yra piliečiai priklauso valdžia. Akivaizdu, kad posovietinėje Lietuvoje piliečiams reikia pagalbos, kad jie įsisąmonintų savo prigimtį, suprastų savo galimybes, atsakomybę už ateitį ir tai maksimaliai panaudotų savo teisių realizavimui, doro, oraus gyvenimo sukūrimui. Suprantu, kad bus ir kitokio gyvenimo šalininkų, norinčių pasigeriti gyvenimą artimojo sąskaita. Tačiau šios priešpriešos baigtį nulems Dievo-Tikrovės valia. Iš tarpukario Lietuvos žmonių savybių tą akivaizdžiai matome. Tą reikia atgaivinti, sąmoningu piliečių pasirinkimu. Supratimu, kad neteisingumu savo laimės nesukursi. Piliečiai turi suprasti, kad valstybė tai dirbtinis kūnas, tai lyg žmonių pastatytas FORTAS, kuriame gyventojų saugumas, gerovė priklauso nuo to kiek teisingai (laikantis Tikrovės dėsnių) jis pastatytas ir organizuotas. Pagrįstai ponas Zenonas kelia klausimą, ar reikia stumti valdžią. Jei joje būtų padorūs ir kompetentingi žmonės, žinoma, kad nereiktų. Nereiktų ir piliečių judėjimų. Bet dabar savivaldybėje matau politikų ir tarnautojų nustebusius veidus, nesuprantančius, ko gi mes iš jų norime, kodėl nelaukiame naujų rinkimų, o mėginame jų savivalę stabdyti jau šiandien. Nesuprantančių, kodėl demokratijos sąlygomis neleidžiame jiems per likusį pusmetį pasitvarkyti savo reikalus. Jei neišmoksime atskirti žmonių, jei neišmoksime atskirti padoraus nuo nepadoraus, suklydusio ir nuoširdžiai besigailinčio nuo tai imituojančio sukčiaus, kvalifikuoto darbuotojo nuo apsimetėlio ir kombinatoriaus, padoraus verslininko jaučiančio atsakomybę už darbuotojų likimus nuo šulerio ar vertelgos, tol nesugebėsime išsirinkti valdžios gebančios grąžinti teisingumą į Lietuvos e gyvenimą.

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 02 14:58
Zenonas
SRaimondas rašė:Kalbant siauresniu klausimu apie teisinio darbo ar parlamentinio darbo broką, manau, reikia informuoti nuo jo nukentėjusius piliečius , kad jie galėtų pasinaudoti savo teise pareikalauti iš atitinkamų institucijų atstatyti teisingumą. Žinoma, reikia pagalvoti ir apie tai, kaip tai padaryti, kad tuo nepasinaudotų destruktyvūs ar priešiški valstybei elementai. Įdomu, pone Zenonai, šiuo klausimu sužinoti Jūsų nuomonę.Kaip turėtų atrodyti teisingumo atstatymo procesas grąžinant žemę teisėtiems jos savininkams.
Gerbiamas Raimondai,

"Bendraminčių klube" aptariame teisės teorijos ir su ją neatsiejamai susijusius (kitus) klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmę ir paskirtį. Tema: "Str. "Kas yra kas posoviet. Lietuvoje" aptarimas" yra skirta taikomosios teisės klausimų aptarimui. Kadangi šiame paskutiniame savo komentare Jūs keliate klausimus iš taikomosios teisės srities, tai ar Jūs nesutiktumėte šį paskutinįjį savo komentarą perkelti į temą: "Str. "Kas yra kas posoviet. Lietuvoje" aptarimas"?

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 03 17:36
Zenonas
Toliau logiškai plėtodamas savo 2006-03-01 21:37 komentare išsakytas mintis ir iš dalies atsakydamas į pono Raimondo 2006-03-02 07:05 rašytą komentarą (pilnai į jį atsakys tik visa mūsų diskusija) noriu atkreipti Jūsų visų dėmesį į tai, kad postsovietinėje nepriklausomoje Lietuvoje „nuomonių pliuralizmu“ vadinama beprasmybe ir neišmanymu grindžiamas ne tik atskirų piliečių elgesys - bet ir valstybės įstatymų leidyba. Tai postsovietinėje Lietuvos valstybėje sukuria tą „drumstą vandenį“ – kuris savanaudžių asmenų grupei leidžia išgrobstyti net piliečių nekilnojamąjį turtą.
Aš anksčiau nesupratau: ar užsieniečiai (pvz.: Lietuvos išeivija) visi yra komunistinių pažiūrų (ir todėl savo tylėjimu pritaria postsovietinėje Lietuvoje vykstančiam svetimo nekilnojamojo turto išgrobstymui) – ar jie visiškai abejingi pačios Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių žmonių likimui? Tik nesenai viena žinoma ponia savo laiške manęs paklausė: kodėl aš savo darbuose remiuosi neteisėta sovietine 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracija? Tai man padėjo suprasti, kad civilizuotame pasaulyje gyvenantys žmonės negali net įsivaizduoti, kad kažkas prisidengdami valstybės vardu galėtų išgrobstyti piliečių nekilnojamąjį turtą ir todėl tie civilizuotų šalių piliečiai tiesiog nesuvokia postsovietinėje Lietuvoje susidariusios tikrosios padėties. Minėtai poniai aš pasiūliau atkreipti dėmesį į tai, kad ne aš pirmas pradėjau remtis minėta deklaracija, nes melagingai aiškinama 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracija yra pagrįsti LR įstatymai bei Konstitucinio teismo nutartys, o aš tik atkreipiu visuomenės dėmesį į tą melagystę...
Kad mes visi galėtume rasti bendrą tarpusavio kalbą – pirmiausiai (kaip jau ne kartą minėjau) turime rasti visiems bendras vertybes. Todėl aš visus Jus kviečiu pakalbėti apie mums visiems bendras, pagrindines vertybes.

Parašytas: 2006 03 03 22:59
SRaimondas
Jūsų, gerbiamas Zenonai, paskutinis pasisakymas nepaprastai jaudina, nes įtakojo mano galvoje dar nebūtą formuluotę: išeitų, kad dalis veikėjų pasinaudodami savo įtaka ir galiomis atsidavė pagundai, prisidengiant okupacijos faktu, ciniškai pasipelnyti, okupanto nuskurdintų piliečių sąskaita. Jei tai tiesa, tai kokiu žmogumi turi būti, kad galėtumei būti blogesniu nei okupantas. Juk savus apiplėšinėji.
Grįšiu prie minčių, kurias susidėliojau prieš perskaitant pono Zenono atsakymą. Sutikčiau su pono Zenono variantu, kad greičiau esame "durnių laivo" keleiviai, bet ne blogaja prasme. Permainos didžiulės. Didžiulės ne tiek tame, kiek kas pasikeitė mūsų valstybėje, bet tame kiek galėtų pasikeisti. Juk apie tai ir svajojome visi Baltijos kelyje. Absoliučiai sutinku, kad materialinė nauda tai žemiausio lygio protaujančių (nors, jei protautų gal būtų kitaip) žmonių ryšys iš visų galimų. Žmonės iš tikrųjų pešasi dėl turto, kaip žvėrys. Todėl jaučiu, kad, ponas Zenonas giliai supranta žmogaus ir gyvūno skirtumus, jis mato, kad materialios gėrybės yra gyvuliško susipriešinimo pagrindas, supranta, kad žmogaus paskirtis suprasti Tikrovę, priimti Jos galimybes kaip dovanas ir perdirbti Ją taip, kad žmogus galėtų Joje jaustis oriai. Aš įsitikinęs, kad ponas Zenonas kalba apie tai (ką sakė išminčiai), kad materialios gėrybės yra visuomet ribotos, tačiau ne jos apsprendžia pasaulio vystymąsi Dievo link, jos tik sukelia peštynes. Žmonijos judėjimą ta kryptimi nulemia visai kita vertybė, tai pasidalijimas išmintimi. Tiesiog pritrenkia tiesa, kad tai nieko nekainuoja. Nieko nekainuoja pasidalinti Tiesa apie Pasaulį ir Jo Tvarką. Klausite kodėl? Todėl, kad nenoriu gyventi tarp vilkų. Jie vis tiek kada nors mane sudraskys. Jei ne mane tai mano vaikus ar vaikaičius. Noriu palikti jiems Pasaulį saugesnį, tobulesnį, teisingesnį. Tai galima padaryti tik adekvačiau supratus Dievo-Tikrovės duotas žmogui galimybes.
Negaliu apeiti tokios svarbios sąvokos kaip nuomonių pliuralizmas. Akivaizdu, kad reikia apibrėžti, kam ir kodėl ši sąvoka yra įvesta. Manau, kad mąstytojai turėjo omenyje nežinomybę, nepažintą Tikrovės dedamąją. Tuomet natūralu, kad mes žmonės-tyrėjai rizikuodami gyvybe , priversti rinktis (dažnai neturėdami jokios informacijos ir patirties) kuriuo keliu eiti, kad po savęs žmonijai palikti vertingą patirtį už kurią jau sumokėta. Taip elgėsi keliautojai ir sąžiningi mokslinikai. Tačiau sutinku su Zenonu, kad kvailystės ir klastotės su tuo neturi nieko bendro. Išeitų, kad savo gyvenimą iššvaistęs veltui žmogus negali dangstytis nuomonių pliuralizmu. Su tokiu žmogumi diskutuojant kartais tenka atvirai pasakyti: mes nelygūs, mūsų nuomonės nėra lygiavertės ir joks aritmetinis vidurkis čia neįmanomas. Taigi, manau, kad tiksliai apibrėždami ir atskirdami tai, kas pažinta nuo to kas nepažinta išvengsime piktnaudžiavimų šia tema.

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 04 15:19
Zenonas
Gerbiamas Raimondai,

Sutinku su Jūsų tiksliais pastebėjimais. Tai, kas vyksta posovietinėje Lietuvoje negalima niekaip kitaip paaiškinti, kaip organizuotai veikiančios piliečių grupės bandymu pasinaudoti sovietų sąjungos griuvimu ir prasigyventi svetima sąskaita. Tie, kas atidžiai perskaitė mano straipsnį: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ turėjo pastebėti, kad šį faktą nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis. Kadangi mes kuriame teisinę valstybę – tai tokie teisės pažeidimai jokiu būdu negali būti tos teisinės valstybės pagrindu. Mąstantys žmonės jau senai atkreipė dėmesį į tai, kad netinkamos kilnaus tikslo siekimo priemonės sunaikina tą siekiamą tikslą. Kadangi pasivadinusieji politikais apsimeta, kad nepastebi akivaizdžių teisės pažeidimų - todėl aš labai abejoju tų asmenų tinkamumu būti visuomenės vedliais. Kodėl mes privalome būti vedami tų – kurie neturi teisingam pasaulio suvokimui būtinų asmeninių savybių? Juk tokiu atveju mes negyvename savo individualius gyvenimus, o esame tų neišmanėlių manipuliuojamomis marionetėmis.

Dabar pakalbėkime apie „durnių laivą“. „Durnių laivu“ vadinama situacija atsirado dėl to, kad posovietinėje Lietuvoje išlikusi valdžioje sovietinė nomenklatūra pajuto savo nebaudžiamumą ir „pražydo“ visu savo žmogaus gyvenimo prasmės nesuvokimo „gražumu“. Kadangi dalis mūsų visuomenės buvo tos nomenklatūros suklaidinta ir „nuplaukė pasroviui“ – todėl ir reikalinga ši mūsų diskusija. Jos tikslas ne ką nors nubausti, bet visuomenėje atkurti tikrųjų vertybių suvokimą ir pradėti gyventi pagal J. Locke sukonkretintus teisės pagrindus (vėliau Jums paaiškinsiu – kodėl demokratija negali būti bet kokia).
Ponas Raimondas labai teisingai pastebi, kad Lietuvoje vyksta didžiulės permainos. Tačiau vietoje to, kad tos permainos būtų viešai visos visuomenės aptartos – apie šviesios komunizmo ateities sukūrimo galimybę mums visiems melavusieji asmenys dabar pasiskelbė vieninteliais sugebančiais protauti ir mums visiems primeta savąjį žmogaus gyvenimo prasmės neišmanymą. Nesutinkantiems su mano nuomone primenu, kad idėjiniai sovietinio gyvenimo apologetai taip skyrėsi nuo bendrosios homo sapiens žmonių populiacijos, kad buvo priskiriami visiškai naujai homo sovieticus rūšiai. Pabandysiu trumpai apžvelgti tokį skirtumą nulemiančias priežastis. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad tai, ką mes siekiame dėl savęs „atrasti“, beveik visuomet jau būna atrasta kitų žmonių (dėl to, kad įgydami bendrąjį išsilavinimą mes nesužinome mums visiems gyvybiškai būtinų tiesų – yra kalta tendencingai valdoma žmonėms išsilavinimą suteikianti sistema). Todėl šiuo ir kitais atvejais aš „neišradinėsiu naujų dviračių“, o vadovausiuosi principu, kad: „po saule nėra nieko naujo“ ir savo nuomonę pagrįsiu (ją atitinkančiomis) kitų žmonių mintimis ir pastebėjimais. D. V. Kandyba savo knygoje „Teхника мысленного гипноза“ anksčiau už mane sprendė žmogaus tapimo žmogumi klausimą ir taip jį išaiškino (citatos pradžia):
„XVII amžiuje Indijos padišachas Akbaras įvykdė žiaurų eksperimentą: atskiruose kambariuose po vieną izoliavo keletą skirtingų tautų naujagimių ir jų priežiūrą pavedė kurčnebyliui tarnui.
Po septynerių metų į tuos kambarius įėjo žmonės. Jie pamatė (savo išore) į žmogų panašius gyvūnus, kurie buvo nesąmoningi (neturėjo sąmonės požymių) ir nekalbėjo. Jie blogai vaikščiojo, šliaužiojo ir skleidė beprasmius garsus. Po to sekę daugiamečiai bandymai juos sužmoginti - jokių rezultatų nedavė. Jie blogai vystėsi fiziškai, psichiškai ir fiziologiškai. Visi mirė (būdami) tarp 10 ir 30 metų. Pagrindiniai (jų) organai neišsivystė tiek pagal dydį, tiek pagal funkcionalumą. Nežiūrint į intensyvų pavėluotą auklėjimą – geriausio iš jų intelektas prilygo tik dviejų metų vaiko intelektui.
Istorijoje žinoma daug (apie 60 – Z.J., pastaba) pavyzdžių, kuomet dėl įvairių priežasčių (žmonių) vaikai augdavo gyvūnų prižiūrimi. Jie negaudavo žmoniškosios informacijos, tačiau gaudavo informaciją iš juos supančių gyvūnų. Tokie vaikai augo geriau už „akbariškuosius). Jie elgėsi kaip juos užauginusieji gyvūnai - „tėvai“. Naudojo juos auginusių gyvūnų (tarpusavio bendravime naudojamus) garsus. Perėmė gyvūnų – „tėvų“ turimą aplinkos suvokimą. Bandant juos perauklėti po sugrįžimo į žmonių aplinką, – išskirtiniais atvejais pasiekdavo normaliai augusio keturių metukų vaiko intelektą. Tokie „žmonės“ kartais gyvendavo iki 35 – 40 metų - tačiau jų psichika ir fiziologija iki pat mirties taip ir nesusiformuodavo. Tokie žmonės priskiriami „mauglio“ rūšiai.
Mokslininkai senai stebi ryšį tarp bendro žmogaus išsivystymo ir to žmogaus gaunamos informacijos kiekio bei (tos informacijos) kokybės. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į fiziologines informacinio „badavimo“ vaikiškame amžiuje pasekmes. Paprastai būdavo tiriama tokių žmonių psichika ir jų socialinis elgesys. Visuotinai žinomas masinių informacijos priemonių – ypač televizijos – poveikis žmonėms. Visiems aišku, kad tie, kas nori valdyti žmones – turi kontroliuoti masinės informacijos priemones. Tuomet per tam tikrą laiką didžiajai visuomenės daliai galima suformuoti bet kokią psichologiją. Tuo grindžiamas pedagogika vadinamas mokslas...
Dauguma reiškinių dėl jų tariamo paprastumo ir visuotino suprantamumo yra „visiems aiškūs“ ir todėl niekieno netyrinėjami. Šiuo atveju mokslas nepastebėjo savalaikio informacinio – auklėjamojo poveikio įtakos (žmogaus organizmo) fiziologijai. Mes ištyrėme, kad stokojant šio poveikio paprasčiausiai pilnai fiziologiškai neišsivysto pagrindiniai žmogaus kūno organai ir sistemos (apie psichiką ir moralumą neverta ir kalbėti) (citatos pabaiga).
Tikiuosi, kad dabar visiems aiški savojo abejingumo aplinkos įvykiams kaina. Nei kiek neperdedant galima teigti, kad už tai mokame savo vaikų gyvenimais.

Parašytas: 2006 03 04 17:30
SRaimondas
Pone Zenonai, po truputį, skirtingus gyvenimus gyvenę, skirtingas patirtis turintys žmonės, regis, artėja prie kažkokio bendro supratimo. Manau, kad iš to ,kas pasakyta jau galima formuluoti versiją, kad kai kurie veikėjai siekia valstybę paversti savotišku skruzdėlynu ar bičių šeima, kur funkcijos, ką žmogus turi veikti valstybėje, perduodamos prigimtimi. Juk , jei žmogus tam tikru laiku negauna tam tikros informacijos ar patirčių, jis tampa negebančiu pakankamai kokybiškai reflektuoti Tikrovės (suprasti Jos). Nesuprasdamas adekvačiai situacijos , kurioje gyvena, žmogus elgiasi ne taip kaip turėtų. Žinoma, kad jis dažniausiai tampa populistų auka. Auka tų, kurie neatskleidžia tikrųjų jo gyvenimo situacijos priežasčių, bet pataikaudami jo paviršutiniam supratimui veda jį populistams reikalinga kryptimi. Manau, kad valstybė tam ir yra, kad sudarytų geriausias sąlygas savo piliečių galimybėms atsiskleisti. Okupantas (TSRS) suprantama, vertė mus" skruzdėlėmis", kurių tikslas savo siaurai specializuotom funkcijom stiprinti agresyvią totalitarinę sistemą, nepaliekant galimybės įtakoti Politbiuro nutarimus. Taigi kyla pagrįstas klausimas, ar šiandien yra kaip yra todėl, kad tiek tautos vedliai tiek eiliniai piliečiai yra dar "nesužmogėję" po sovietinio apdorojimo (tad natūralu, kad daro teisines ir kitokias nesamones) , ar tai situacija, kuomet suprantantys, ką daro, tiesiog naudojasi dar "nesužmogėjusių" piliečių nesugebėjimu suprasti ir ginti savo interesų? Vietoje to, kad padėtų savo bendrapiliečiams ginti savo interesus, jie sąmoningai silpnina savo piliečius ir valstybę? Situacija išties reikalauja aiškaus atsakymo ir piliečių bei valstybės interesų gynimo.

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 04 21:27
Zenonas
Gerbiamas Raimondai,

Aš pritariu Jūsų išsakytai nuomonei, kad žmonės neturi visų moraliam gyvenimui gyventi žinių. Nuo savęs papildau, kad kai kuriais klausimais jie turi neteisingas „žinias“ – o tai yra blogiau už visišką žinių neturėjimą (tuo klausimu).
Savo 2006 02 13 17:40 komentare, kuriame apžvelgiau šios diskusijos pagrindines kryptis aš jau užsiminiau apie pasaulėžiūros stereotipus. Dabar paaiškinsiu truputį plačiau. Šiuolaikinis mokslas taip aiškina pasaulėžiūros stereotipų prigimtį ir esmę: ne tik žmogus keičia aplinką, bet ir aplinka formuoja žmogų (papročiai, gyvenimo patyrimas, mokymo procese įgautos žinios, darbo įgūdžiai ir t.t.). Šiems faktoriams veikiant ilgą laiką – susiformuoja žmogaus pasaulėžiūros stereotipai ir to žmogaus sąmonėje įsitvirtina refleksų lygyje. Jie apima visas žmogaus veiklos sritis ir kartą susiformavę tolimesniame gyvenime praktiškai nekinta. Tolimesniame žmogaus gyvenime jie priimami kaip neginčijamos „savaime suprantamos” tiesos ir valdo savo „nešiotojo” tolimesnį elgesį, mastymą ir... aplinkos suvokimą. Savo prigimtimi tai yra auklėjimo ir mokymosi procese (neveltui liaudies patarlė pataria medį lenkti kol jaunas) susiformavusios galvos smegenų neuronų struktūros ir ryšiai tarp šių struktūrų (bei atskirų neuronų). Todėl pasaulėžiūros stereotipus galima pavadinti ir žmogaus organizmo užprogramavimu biologiniame lygmenyje. Susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų dėka žmogus tampa vienos ar kitos srities profesionalu. Tačiau vargas tam – kieno pasaulėžiūros stereotipai susiformuoja klaidingų žinių pagrindu. Tokie stereotipai savo „nešiotoją” visam laikui supriešina su likusia visuomene. Tai savo knygoje„Teхника мысленного гипноза“ patvirtina D. V. Kandyba (žr.: mano 2006 03 04 15:19 komentarą). Todėl valdžią turinčiųjų bandymai kompromisų ieškojimo ir jų prievartinio įdiegimo į gyvenimą keliu suderinti teisingo ir neteisingo pasaulio pažinimo pagrindu susiformavusius pasaulėžiūros stereotipus turinčių piliečių interesus - yra siekimas įteisinti tai – kas iš esmės prieštarauja sveikam protui. Tai yra ne kas kita, kaip sveikai protaujančio asmens „perdirbimas“ į žalingų pasaulėžiūros stereotipų „nešiotojo“ atitikmenį. Tokio „perdirbimo“ galimybę patvirtina dar 1968 m. paskelbtas Leningrado mokslininkų mokslinis darbas. Jis paskelbtas TSRS Mokslų akademijos žiniose: 1968 m. 180, Nr. 6. Šį mokslinį tyrimą vykdė tuometinio Leningrado valstybinio universiteto (LVU) fiziologinės kibernetikos laboratorijos vadovas, profesorius, biologijos mokslų daktaras Pavel’as Guliajev’as, aspirantas Vladimir’as Zabotin’as ir mokslinė bendradarbė Nina Šlippenbach. Jie nustatė, kad apie žmogaus organizmą ore susidaro bioelektrinis laukas, kurį pavadino “elektroaurograma”.
Apie šiuos mokslinius tyrimus 1968 m. Nr. 12, straipsnyje “Biologičeskaja sviaz deistvujet” (Biologinis ryšys veikia), visiems suprantamai rašė žurnalas “Technika – molodioži”. Cituoju sutrumpintą vertimą: “Dar 1949 m. amerikiečių mokslininkai Barr ir Mauro, per 12 mm atstumą prietaisais užregistravo nervo elektrinį lauką. LVU aspirantas V.Zabotin’as sukonstravo žymiai jautresnę aparatūrą, bei priemones elektriniams trikdžiams pašalinti. Su šia aparatūra kartojant amerikiečių mokslininkų bandymą - tūkstantąsias sekundės dalis trunkantis nervo elektrinis laukas buvo užfiksuotas per 250 mm atstumą … Žmogaus organizme yra virš keturių milijonų nervų. Jų elektriniai impulsai nuolat kinta. Tai reiškia, kad nuolat keičiasi ir šių impulsų kuriamas žmogaus nervų elektrinis laukas… Žmogaus organizme yra 532 raumenys. Jie taip pat kuria savo elektrinį lauką, kuris keičiasi ne tik nuo mažiausio kūno padėties pasikeitimo, bet ir nuo minties apie judesį… Erdvėje elektrinis laukas šviesos greičiu sklinda į visas puses. Todėl be įprastų bendravimo būdų visa kas gyva veikia aplinką ir vienas kitą savo organizmų elektriniais laukais. Visa mus supanti aplinka: augalai, pastatai, debesys ir t.t., turi nuosavą elektros krūvį. Paaiškėjo, kad aplink mus realiai egzistuoja nematomas elektrinis „landšaftas“… Mūsų mintys ir jausmai atsiranda tam tikru ritmu sužadinus galvos smegenų neuronų sistemas. Leningrado universitete eksperimentiškai įrodyta, kad žmogaus smegenų ląstelėms galima (iš šalies) primesti naują ritmą ir jos šį ritmą priima. Tuo būdu galima gydyti, pagreitintai įsisavinti mokslo žinias, nes žinių įsisavinimas – tai smegenų neuronų struktūrų persitvarkymas ir tų struktūrų naujų darbo ritmų susiformavimas. Tolimesni šio temos tyrimo darbai LVU tęsiami” (citatos pabaiga).
Tai patvirtina, kad mūsų „biokompiuterius“ galima perprogramuoti. Jeigu į pozityviąją pusę kelias eina per žinių įgijimą ir yra ilgas bei sunkus – tai į negatyviąją pusę mes esame „perkeliami“ – kuomet kažkas mus priverčia susitaikyti su blogiu.

Parašytas: 2006 03 05 17:16
SRaimondas
Gerbiamas, Zenonai, dar norėčiau trumpam sugrįžti prie Jūsų kovo 3 d. pasisakymo. Jei neklystu, Tai esmė tame, kad mūsų teisininkai ne tik pasirėmė nuo pat jo priėmimo pradžios neteisėtu 1940 liepos 22 dienos liaudies seimo nutarimu, bet dar jį iškraipė?

Bendraminčių klubas

Parašytas: 2006 03 05 20:45
Zenonas
SRaimondas rašė:Gerbiamas, Zenonai, dar norėčiau trumpam sugrįžti prie Jūsų kovo 3 d. pasisakymo. Jei neklystu, Tai esmė tame, kad mūsų teisininkai ne tik pasirėmė nuo pat jo priėmimo pradžios neteisėtu 1940 liepos 22 dienos liaudies seimo nutarimu, bet dar jį iškraipė?
Gerbiamas Raimondai,

1940 m. liepos 22 d. sovietinio Liaudies seimo "Deklaracija" - kaip ir bet kuri deklaracija nėra tiesioginiam vykdymui skirtas norminis dokumentas. Ji yra tik iškilmingas programinis pareiškimas.
Po šio pareiškimo priėmimo buvo vykdoma ne nacionalizacija (kaip teigia LR posovietiniai teisininkai), o sovietinė žemės reforma. Tos reformos vykdymą reglamentavo konkretūs, tam tikslui skirti teisiniai aktai. Visa tai aš esu smulkiai aprašęs straipsnio "Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje I ir II dalyse.
Pastebėdamas, kad LR posovietiniai teisininkai iškraipė 1940 m. sovietinių dokumentų teisinę prasmę - Jūs esate visiškai teisus. Kadangi išsamus išaiškinimas netilptų į šio forumo komentarą - todėl Jus ir visus kitus šią tema besidominčius asmenis prašau perskaityti minėtas straipsnio "Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje" dalis, esančias www.straipsniai.lt , rubrikoje: "Žmogaus teisės".