Atgaiva Sielai
Tikrasis Rojaus ir Pragaro Skirtumas
Žmogus su Dievu kalbėjosi apie rojų ir pragarą. Dievas tarė: "Ateik, ir aš tau parodysiu pragarą." Kai jie įėjo į kambarį, aplink puodą su troškinta mėsa sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo baisiai išalkę, netekę vilties ir mirštantys iš bado. Kiekvienas turėjo šaukštą, kurio kotas buvo daug ilgesnis už ranką, tad nė vienas troškinio negalėjo įsidėti į burną. Kančia buvo baisi.
- Dabar eime, aš tau parodysiu rojų,- po kurio laiko tarė Dievas. Jie įėjo į tokį pat kambarį su lygiai tokiu pat puodu, grupe žmonių ir ilgais šaukštais. Bet čia visi buvo laimingi ir pavalgę.
-Nesuprantu,- tarė žmogus. -Kodėl jie laimingi čia, kai anie tokiomis pat sąlygomis tokie apgailėtini?
Dievas nusišypsojo ir tarė: "Tai paprasta: pastarieji išmoko vienas kitą pamaitinti".
Ann Landers
Žmogus su Dievu kalbėjosi apie rojų ir pragarą. Dievas tarė: "Ateik, ir aš tau parodysiu pragarą." Kai jie įėjo į kambarį, aplink puodą su troškinta mėsa sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo baisiai išalkę, netekę vilties ir mirštantys iš bado. Kiekvienas turėjo šaukštą, kurio kotas buvo daug ilgesnis už ranką, tad nė vienas troškinio negalėjo įsidėti į burną. Kančia buvo baisi.
- Dabar eime, aš tau parodysiu rojų,- po kurio laiko tarė Dievas. Jie įėjo į tokį pat kambarį su lygiai tokiu pat puodu, grupe žmonių ir ilgais šaukštais. Bet čia visi buvo laimingi ir pavalgę.
-Nesuprantu,- tarė žmogus. -Kodėl jie laimingi čia, kai anie tokiomis pat sąlygomis tokie apgailėtini?
Dievas nusišypsojo ir tarė: "Tai paprasta: pastarieji išmoko vienas kitą pamaitinti".
Ann Landers
Have a bright and beautiful day!
Langas
Vienoje mažoje didelės ligoninės palatoje gulėjo du sunkiai sergantys vyrai. Tame gana mažame kambaryje buvo tik vienas langas, pro kurį galėjai matyti pasaulį. Vienas iš vyrų turėjo valandų valandas sėdėti lovoje popiet dėl gydymo. Jo lova stovėjo visai prie lango. O kitas vyras visą savo laiką praleisdavo gulėdamas ant nugaros.
Kiekvieną popietę ateidavo vyro, gulinčio arčiau lango, laikas. Jis atsisėsdavo prie lango ir pasakodavo viską, ką mato lauke. Pro jį matėsi parkas su ežeru, pilnu plaukiojančių ančių ir gulbių. Jų lesinti duona ar leisti mažų laivelių ateidavo vaikai. Susikibę už rankų tarp medžių vaikščiodavo jauni įsimylėjėliai. Parke augo gėlės, žaliavo pievelės, buvo žaidimų aikštės. O už jo medžių viršūnių iki pat horizonto driekėsi nuostabus miestas.
Vyras, gulintis ant nugaros, visko, ką pasakoja jo draugas, klausydavosi mėgaudamasis kiekviena minute. Jis išgirsdavo, kaip netoliese vaikas įšoka į ežerą, kokios gražios merginos su savo vasarinėmis suknelėmis. Jo draugo pasakojimas leisdavo jam pasijusti taip, tarsi pats matytų visa tai, kas vyksta lauke.
Vieną puikią popietę jį aplanko sunkios mintys: kodėl vyras prie lango gali mėgautis viskuo, ką mato? Kodėl to pamatyti niekada nebegalės jis? Vyrui buvo gėda, tačiau kad ir kaip stengėsi apie tai negalvoti, vis labiau norėjo ką nors pakeisti. Jis ką nors tikrai sugalvos!
Vieną naktį, jam gulint ir spoksant į lubas, kitas vyras staiga atsibudo ir kosėdamas bei dusdamas vis stengėsi apgraibomis surasti mygtuką, kad galėtų pakviesti seselę. Gulintis ant nugaros stebėjo jį nejudėdamas - net tada, kai šis nustojo kvėpavęs. Ryte seselė vyrą rado mirusį ir jo kūną išvežė.
Vos pasitaikius progai, antrasis vyras paprašė jo lovą patraukti arčiau lango. Kad būtų patogiau gulėti, jie jį patraukė, apklostė. Vos tik seselė išėjo, kęsdamas skausmą žmogus sunkiai pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė pro langą.
Jo akys išvydo tik lygią sieną.
Nežinomas autorius
Vienoje mažoje didelės ligoninės palatoje gulėjo du sunkiai sergantys vyrai. Tame gana mažame kambaryje buvo tik vienas langas, pro kurį galėjai matyti pasaulį. Vienas iš vyrų turėjo valandų valandas sėdėti lovoje popiet dėl gydymo. Jo lova stovėjo visai prie lango. O kitas vyras visą savo laiką praleisdavo gulėdamas ant nugaros.
Kiekvieną popietę ateidavo vyro, gulinčio arčiau lango, laikas. Jis atsisėsdavo prie lango ir pasakodavo viską, ką mato lauke. Pro jį matėsi parkas su ežeru, pilnu plaukiojančių ančių ir gulbių. Jų lesinti duona ar leisti mažų laivelių ateidavo vaikai. Susikibę už rankų tarp medžių vaikščiodavo jauni įsimylėjėliai. Parke augo gėlės, žaliavo pievelės, buvo žaidimų aikštės. O už jo medžių viršūnių iki pat horizonto driekėsi nuostabus miestas.
Vyras, gulintis ant nugaros, visko, ką pasakoja jo draugas, klausydavosi mėgaudamasis kiekviena minute. Jis išgirsdavo, kaip netoliese vaikas įšoka į ežerą, kokios gražios merginos su savo vasarinėmis suknelėmis. Jo draugo pasakojimas leisdavo jam pasijusti taip, tarsi pats matytų visa tai, kas vyksta lauke.
Vieną puikią popietę jį aplanko sunkios mintys: kodėl vyras prie lango gali mėgautis viskuo, ką mato? Kodėl to pamatyti niekada nebegalės jis? Vyrui buvo gėda, tačiau kad ir kaip stengėsi apie tai negalvoti, vis labiau norėjo ką nors pakeisti. Jis ką nors tikrai sugalvos!
Vieną naktį, jam gulint ir spoksant į lubas, kitas vyras staiga atsibudo ir kosėdamas bei dusdamas vis stengėsi apgraibomis surasti mygtuką, kad galėtų pakviesti seselę. Gulintis ant nugaros stebėjo jį nejudėdamas - net tada, kai šis nustojo kvėpavęs. Ryte seselė vyrą rado mirusį ir jo kūną išvežė.
Vos pasitaikius progai, antrasis vyras paprašė jo lovą patraukti arčiau lango. Kad būtų patogiau gulėti, jie jį patraukė, apklostė. Vos tik seselė išėjo, kęsdamas skausmą žmogus sunkiai pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė pro langą.
Jo akys išvydo tik lygią sieną.
Nežinomas autorius
Have a bright and beautiful day!
- I'm not sleeping
- naujokas
- Pranešimai:19
- Užsiregistravo:2005 06 30 22:13
Kartą gyveno labai temperamentingas mažas berniukas. Jo tevas davė jam maišelį su vinimis ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą. Pirmą dieną stulpe buvo 37 vinys. Kitą savaitę berniukas išmoko suvaldyti savo pyktį, ir su kiekviena diena vinių skaičius ėmė mažėti. Berniukas suprato, kad lengviau yra valdyti savo temperamentą, nei kalti vinis. Pagaliau atejo ta diena, kai berniukas nebeprarasdavo savitvardos. Jis papasakojo apie tai savo tėvui, ir šis nutare, kad kiekvieną dieną, kai sunui pavyks susitvardyti, jis gali ištraukti iš tvoros po vieną vinį. Bėgo laikas. Atėjo diena, kai berniukas galėjo pranešti tėvui, kad stulpe nebeliko vinių. Tada tėvas paėmė sūnų už rankos ir nusivede prie tvoros: "tau neblogai sekėsi, bet matai, kiek tvoroje liko skylių. Ji jau niekada nebus tokia, kokia buvo. Kai pasakai zmogui ką nors pikta, jam pasilieka toks pat "randas" kaip šios skyles. Nesvarbu, kiek kartu po to atsiprašysi, "randas" išliks. Žodinis "randas" toks pat skausmingas kaip ir fizinis.
Tai va...
Tai va...
I wanna be the last thing you hear when you're falling asleep....
- I'm not sleeping
- naujokas
- Pranešimai:19
- Užsiregistravo:2005 06 30 22:13
- I'm not sleeping
- naujokas
- Pranešimai:19
- Užsiregistravo:2005 06 30 22:13
Nu man su JayZ padayti gabalai visai nieko kaikurie....bet man patinka tame, kad jie vis naujo kazka bando..nesedi vienoj vietoj su tuo paciu skambesiu..jau greit turetu naujas albumas iseit, idomu kaip ten bus... O as persinesiau prie ramesnes muzikos panasios i Deftones, Stutterfly....ir pan.sioma rašė: Tai tau LP muzonas ir su situo tuo kazkokiu reperiu atgaiva sielai...
Ne gi taip nusivaziavai?