Vigmantas Butkus / http://www.su.lt rašė:Apie alaus bambalį
Ir jokiu būdu jokiam kalbininkui neleisiu bambalio taisyti į „bambalį". „Bambalis" būtų netiesa, būtų lyg muziejinis po kabučių stiklu pakištas eksponatas (gal kada taip ir nutiks, bet tik ne šiemet-kitąmet), būtų Lietuvos gyvenimo tikrovės neleistinas iškraipymas, pagražinimas, būtų Stoškaus dar sovietiniais metais sugalvota „fasadinė kultūra". Bambalis yra pati gyvastis ir esatis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m" ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. Du tiesiog kariški lūpų suspaudimai ir liežuvio cvaktelėjimas, bet ne toks, kokį (tokį nupiepėliškai efemerišką) kažkada išgyrė Nabokovas, lyriškai skiemenuodamas vardą Lo-li-ta, o toks, kuris nuvilnija skardžiai, aiškiai, tarsi palydėdamas ir pratęsdamas dviejų smūgių į būgną (bammm-baaa) aidą.
Ir tarti šitą žodį reikia ne nukrintančio tuščio, bet nukrintančio pilno, sklidino, dar neatverto bambalio intonacijomis: bumm - nuo pirmo smūgio, kai per milimetrą kitą šokteli aukštyn, suvibruoja, sudreba, baaa - nuo antro smūgio, kai viduje sušoka suvilnija skystis, ima suktis, sūkuriuoti gelsvai rusva skystimo, putų, oro burbuliukų versmė. Tada, kai jau pakeli jį nuo šaligatvio ar asfalto netoli parduotuvės durų, nuo žolės parke, skvere, kapinėse, šiaip gamtoje, nuo grindų namie, baliuje pas „pusbrataną", virtuvėje pas „bičą" ar tiesiog nuo lygaus kelio, kur vargų vargeliai vieni per dienas dūsaudami vaikšto, atverti jį reikia labai pamažu ir delikačiai. Trakšteli plastmasinukas kamštelis, ausis pasiekia detonuojantis pratisas šnypštesys, nosį - salsvai aitrokas kvapas, gerklę - toks pat, tik dar karstelėjęs skonis, protą - bet kokias užgaidas pasirengęs vykdyti paklusnusis bambalio džinas. Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bambalio. Dėl to laikas reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais - tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Edvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio.
Ar žinot, kad socialpsichologinę gerovę Lietuvoje iš tikrųjų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugintas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento. Vieną apniukusį ketvirtadienio rytą vieškelyje nuo vieno žemažiūrio Lietuvos kaimo pusės it Sutkaus fotografijoje à la „portretas peizažo fone" atsivėrė vaizdinys: moteris (turbūt mama ir žmona) stumia vežimėlį su čiupačiupsuotu maždaug metų bambliu, vyriškis (turbūt tėvas ir vyras) neša pačių didžiausių gabaritų bambalį. Bamblio stūmimas ir bambalio nešimas skyrėsi kaip juodžiausia naktis nuo saulėčiausios dienos. Pirmasis įprasmino kryžiaus kelius, kalvarijas, „stacijas", antrasis - žengimą į dangų, laisvą, nemokamą visų maksimų, norfų ir saulučių durų atvėrimą, tikrąją ataraksiją ir tikrąją eudaimoniją vienumet. Aktoriai (aktoriai!), kurie skuba į sceną atsiimti savojo Oskaro - tikri išraiškų ir laikysenos vargetos, palyginti su to ketvirtadienio ir to kaimo Bambalio Nešėju. Kaimo, kurio didžiuliame (matuojant kaimų mastais) ir kitus kaimus aptarnaujančiame sąvartyne visiškai, tiesiog totaliai dominuojanti figūra yra bambalis. Drąsiai tvirtinu, kad jūs nė nepajėgiat įsivaizduoti, kiek ten yra tuščių bambalių. Klodai. Ne sąvartynas - bambalynas! Bambalių Niujorkas, bambalių Šanchajus. (Tikrinsit? Prašau: senasis Šiaulių-Kelmės plentas, 16-tas kilometras nuo Bubių, kairėje plento pusėje maždaug už 100 metrų.) Bambalis valdo. „Antrąją", o per ją ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių", o per juos ir visų kitų daržovių Lietuvas.
Rimtas ir solidus bambalis - ne mažesnio nei 8-11% VOL. solidumo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas bei monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą. Neprarandantis valdžios, galios ir jėgos net tuo atveju, jei vienišas, aplamdytas, sulytas guli kokioje Vilniaus, Šiaulių, Kretingos aikštėje, žemažiūrio kaimo patvoryje ar Palangos priekopio pušyne kaip nuolat savo formas pasirengęs atgauti ir atgaunantis terminatorius. Vienintelis tikras falas, brandžiai išdidus savojoje patriarchalinėje vienpatystėje su juo patenkinta, apsvaiginta bei apvaisinta liaudies Lietuva. Stebėkite nervingai virpčiojančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite... ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. Lūpų kalba buvo pati iškalbingiausia kalba tą spalio dieną Šiauliuose Stoties gatvėje prie kioskelio, kai bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi pro lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas. Paskui prisijungė prie tų, kurie šias formas jau buvo įgavę.