Bučiniai :*
Cia rasykit kiek mergu buciavot, kaip buciavot, kur buciavot, kada buciavot ir i kur buciavot. Taip pat kas jus buciavo. Apie buciavimo technika. 
Ir apskritai chebra - daugiau romantikos. Siulau tema - kaip as pirma karta pabuciavau ja... Pirmasis bucinys... Aistringas bucinys... Pavogtas bucinys ir t.t.
Ir apskritai chebra - daugiau romantikos. Siulau tema - kaip as pirma karta pabuciavau ja... Pirmasis bucinys... Aistringas bucinys... Pavogtas bucinys ir t.t.
Paskutinį kartą redagavo Laurynas 2004 04 03 00:11, redaguota 2 kartą(us).
Ir apskritai Kisos neturit fantazijos.
Kad ir tokios banalios kaip mano dienorastyje:
Lapkričio 10 (penktadienis)
Dabar paseksiu tris pasakas: pirmoji iš jų bus apie pavogtą bučinį, antroji apie pirmąjį išsiskyrimą, o trečioji apie auksinę žuvelę. Visos pasakos prasidės taip: seniai, seniai.....
Pirmoji pasaka. Taigi, atsimenu tai buvo berods 1994-tujų vasaros liepos mėnuo. Mes su pussesere buvome Biržuose, tai buvo ankstus liepos rytas. Buvau, jau pabudęs, bet keltis dar nesinorėjo. Aš pažvelgiau į miegančią savo žaviąją pusseserytę. Ji atrodė labai žaviai. Aš švelniai pabučiavau ją į lūpas. Bučinys tęsėsi tiktai trumpą akimirką, tačiau buvo nuostabus. Mano puskė nusišypsojo per miegus. Tai buvo pats nuostabiausias bučinys, pajaučiau labai didelį švelnumą ir draugiškumą. Tai buvo, kažkas daugiau, kažkoks nuostabesnis jausmas nei paprastas pabučiavimas. Neveltui sakoma, kad patys maloniausi yra vogti bučiniai.... Ar ne taip mieloji puske? Dabar štai skaitanti šiuos puslapius.
Žodžiu buvai tada labai seksova ir nepakartojama......
Antroji pasaka. Ši pasaka bus, viena iš tų nelaimingų pasakų. Pasaka apie pirmąjį išsiskyrimą.
Buvo tai labai, labai seniai, kada, ir pats gerai neprisimenu. Kiek atsimenu atrodo tada man buvo gal kokie septyneri metukai. Atostogavome tada Šventojoje. Čia aš pirmą kartą, pamačiau didelius žvejybinius laivus. Nuostabią laivų prieplauką. Ir žavų vaizdą su nuostabiomis kopomis. Atostogos jau buvo pasibaigę, tai buvo paskutinė diena. Po kiek laiko, neužilgo mes turėjome autobusu išvažiuoti į Vilnių. Daiktai jau buvo sukrauti į lagaminus. Atsimenu, to namo - kuriame mes atostogavome - kieme, augo daugybe gyvatvorių, apkarpytu ir primenančių tvorą, sudarytą iš masyvių kvadratų. Netoli namo, prie namo tekėjo upė, ji lenkė namą iš pietų, bei rytų pusės. Pietinėje pusėje, ne taip jau toli, maždaug už dviejų kilometrų buvo švyturys, kiek pamenu, šiek tiek paryškintas raudona spalva. Prie namo buvo dideli cementiniai laiptai, šalimai jų turėklas. Netoliese rožių sodas. Kaimynai taip pat ruošėsi važiuoti į Vilnių. Ant tų laiptų aš žaidžiau su žavia maža mergyte. Mus buvo apėmusi kelionės nuotaika, žinojome, kad neužilgo išvažiuosime. Mums visai nebuvo liūdna. Mes tikėjomės, kad kelionė - bus šis tas įdomaus. Kol tėvai ruošėsi, mums teko ilgai laukti. Mes kažką čiauškėjome ir žaidėme vaikiškus žaidimus. Švietė saulė. Buvo šilta vasaros diena. Kažkaip buvo šiek tiek liūdna išvažiuoti, bet žinojau, kad galbūt kitais metais vėl čia atostogausime. Galiausiai mes nuėjome į stotį. Atvažiavo mūsų raudonas “Icarus” firmos autobusas ir mes važiavome į Vilnių. Kelionė buvo ilga, reikėjo beveik šešias valandas važiuoti. Mūsų tėvai sėdėjo kažkur arti prie galo. Autobusas pradžioje, buvo gan daug laisvų vietų. Mes su mergina dažnai vaikščiojome po autobusą. Atsisėdome kažkur autobuso pradžioje. Mes sėdėjome kartu ir kalbėjomes. Kai kelionė jau buvo įpusėjusi. Atsimenu, kad mane pabučiavo mano žavioji pašnekovė. Pirmas bučinys į lūpas buvo labai romantiškas. Atsimenu buvo labai faina. Tuomet aš pirmą kartą patyriau bučinio saldumą. Pajaučiau, kad kažkas mane myli, kaip draugą ir kažkam aš esu brangus. Nuo tada aš pajaučiau, kad šiek tiek suartėjau su šia mergaite. Ir ji pasidarė man daug artimesnė, ir ne tik artimesnė, tai buvo jau savas žmogus. Nepamenu, atrodo, kad ta mergina dar kelis kartus mane pabučiavo. Ši kelionė man pasidarė labai maloni, pirmą kartą aš kažkuo labai džiaugiausi, džiaugiausi, kad mane pabučiavo, džiaugiausi, kad turiu draugę. Pirmą kartą aš pajutau, kaip yra nuostabu turėti brangią draugę, aš pajaučiau kad yra nuostabu turėti, kaip draugę merginą. Atsimenu, kad nors buvo ir ilga kelionė, bet laikas prabėgo labai greitai. Pagaliau atėjo vakaras ir mes atvažiavome į Vilnių. Autobusas privažiavo savanorių prospektą, mano žavioji pakeleivė, kartu su tėvais išlipo. Aš žvelgiau pro langą į ją, žvelgiau, kaip ji vis tolyn tolo nuo manęs. Aš vis žiūrėjau, kur jinai eina, labai norėjau pamatyti, kur jos namas, kuri laiptinė jos. Ji nuėjo už vieno penkiaaukščio, artėjo prie kito. Autobusas pradėjo važiuoti, aš pagalvojau, kad tikriausiai ji gyvena kitame penkiaaukščiame name. Galvojau apie tai, kad norėčiau ir vėl su ja pasimatyti. Tai buvo man brangi mergina, ir man buvo labai graudu, kai pamačiau, kad tai yra išsiskyrimas. Man liūdna buvo jos netekti, supratau, kad mano laimė, kuri tęsėsi taip neilgai, jau baigiasi. Man buvo iš tiesų liūdna. Tai buvo pirmasis mano išsiskyrimas su man brangiu žmogumi. Net ir dabar praėjus labai daug laiko nuo tos dienos, kai tiktai važiuoju pro tą vietą, ar išlipu toje stotelėje, aš vis žvelgiu į šiuos namus, į tą antrą penkiaaukštį, vis prisimenu ją, tą nuostabiąją mano pakeleivę, tą žaviąją mažytę, kuri mane pabučiavo ir suteikė pirmojo bučinio džiaugsmą......
Aš galvoju, kad galbūt visai netoliese, vis dar gyvena ši mergytė, kadaise buvusi man tokia brangi......
Kad ir tokios banalios kaip mano dienorastyje:
Lapkričio 10 (penktadienis)
Dabar paseksiu tris pasakas: pirmoji iš jų bus apie pavogtą bučinį, antroji apie pirmąjį išsiskyrimą, o trečioji apie auksinę žuvelę. Visos pasakos prasidės taip: seniai, seniai.....
Pirmoji pasaka. Taigi, atsimenu tai buvo berods 1994-tujų vasaros liepos mėnuo. Mes su pussesere buvome Biržuose, tai buvo ankstus liepos rytas. Buvau, jau pabudęs, bet keltis dar nesinorėjo. Aš pažvelgiau į miegančią savo žaviąją pusseserytę. Ji atrodė labai žaviai. Aš švelniai pabučiavau ją į lūpas. Bučinys tęsėsi tiktai trumpą akimirką, tačiau buvo nuostabus. Mano puskė nusišypsojo per miegus. Tai buvo pats nuostabiausias bučinys, pajaučiau labai didelį švelnumą ir draugiškumą. Tai buvo, kažkas daugiau, kažkoks nuostabesnis jausmas nei paprastas pabučiavimas. Neveltui sakoma, kad patys maloniausi yra vogti bučiniai.... Ar ne taip mieloji puske? Dabar štai skaitanti šiuos puslapius.
Žodžiu buvai tada labai seksova ir nepakartojama......
Antroji pasaka. Ši pasaka bus, viena iš tų nelaimingų pasakų. Pasaka apie pirmąjį išsiskyrimą.
Buvo tai labai, labai seniai, kada, ir pats gerai neprisimenu. Kiek atsimenu atrodo tada man buvo gal kokie septyneri metukai. Atostogavome tada Šventojoje. Čia aš pirmą kartą, pamačiau didelius žvejybinius laivus. Nuostabią laivų prieplauką. Ir žavų vaizdą su nuostabiomis kopomis. Atostogos jau buvo pasibaigę, tai buvo paskutinė diena. Po kiek laiko, neužilgo mes turėjome autobusu išvažiuoti į Vilnių. Daiktai jau buvo sukrauti į lagaminus. Atsimenu, to namo - kuriame mes atostogavome - kieme, augo daugybe gyvatvorių, apkarpytu ir primenančių tvorą, sudarytą iš masyvių kvadratų. Netoli namo, prie namo tekėjo upė, ji lenkė namą iš pietų, bei rytų pusės. Pietinėje pusėje, ne taip jau toli, maždaug už dviejų kilometrų buvo švyturys, kiek pamenu, šiek tiek paryškintas raudona spalva. Prie namo buvo dideli cementiniai laiptai, šalimai jų turėklas. Netoliese rožių sodas. Kaimynai taip pat ruošėsi važiuoti į Vilnių. Ant tų laiptų aš žaidžiau su žavia maža mergyte. Mus buvo apėmusi kelionės nuotaika, žinojome, kad neužilgo išvažiuosime. Mums visai nebuvo liūdna. Mes tikėjomės, kad kelionė - bus šis tas įdomaus. Kol tėvai ruošėsi, mums teko ilgai laukti. Mes kažką čiauškėjome ir žaidėme vaikiškus žaidimus. Švietė saulė. Buvo šilta vasaros diena. Kažkaip buvo šiek tiek liūdna išvažiuoti, bet žinojau, kad galbūt kitais metais vėl čia atostogausime. Galiausiai mes nuėjome į stotį. Atvažiavo mūsų raudonas “Icarus” firmos autobusas ir mes važiavome į Vilnių. Kelionė buvo ilga, reikėjo beveik šešias valandas važiuoti. Mūsų tėvai sėdėjo kažkur arti prie galo. Autobusas pradžioje, buvo gan daug laisvų vietų. Mes su mergina dažnai vaikščiojome po autobusą. Atsisėdome kažkur autobuso pradžioje. Mes sėdėjome kartu ir kalbėjomes. Kai kelionė jau buvo įpusėjusi. Atsimenu, kad mane pabučiavo mano žavioji pašnekovė. Pirmas bučinys į lūpas buvo labai romantiškas. Atsimenu buvo labai faina. Tuomet aš pirmą kartą patyriau bučinio saldumą. Pajaučiau, kad kažkas mane myli, kaip draugą ir kažkam aš esu brangus. Nuo tada aš pajaučiau, kad šiek tiek suartėjau su šia mergaite. Ir ji pasidarė man daug artimesnė, ir ne tik artimesnė, tai buvo jau savas žmogus. Nepamenu, atrodo, kad ta mergina dar kelis kartus mane pabučiavo. Ši kelionė man pasidarė labai maloni, pirmą kartą aš kažkuo labai džiaugiausi, džiaugiausi, kad mane pabučiavo, džiaugiausi, kad turiu draugę. Pirmą kartą aš pajutau, kaip yra nuostabu turėti brangią draugę, aš pajaučiau kad yra nuostabu turėti, kaip draugę merginą. Atsimenu, kad nors buvo ir ilga kelionė, bet laikas prabėgo labai greitai. Pagaliau atėjo vakaras ir mes atvažiavome į Vilnių. Autobusas privažiavo savanorių prospektą, mano žavioji pakeleivė, kartu su tėvais išlipo. Aš žvelgiau pro langą į ją, žvelgiau, kaip ji vis tolyn tolo nuo manęs. Aš vis žiūrėjau, kur jinai eina, labai norėjau pamatyti, kur jos namas, kuri laiptinė jos. Ji nuėjo už vieno penkiaaukščio, artėjo prie kito. Autobusas pradėjo važiuoti, aš pagalvojau, kad tikriausiai ji gyvena kitame penkiaaukščiame name. Galvojau apie tai, kad norėčiau ir vėl su ja pasimatyti. Tai buvo man brangi mergina, ir man buvo labai graudu, kai pamačiau, kad tai yra išsiskyrimas. Man liūdna buvo jos netekti, supratau, kad mano laimė, kuri tęsėsi taip neilgai, jau baigiasi. Man buvo iš tiesų liūdna. Tai buvo pirmasis mano išsiskyrimas su man brangiu žmogumi. Net ir dabar praėjus labai daug laiko nuo tos dienos, kai tiktai važiuoju pro tą vietą, ar išlipu toje stotelėje, aš vis žvelgiu į šiuos namus, į tą antrą penkiaaukštį, vis prisimenu ją, tą nuostabiąją mano pakeleivę, tą žaviąją mažytę, kuri mane pabučiavo ir suteikė pirmojo bučinio džiaugsmą......
Aš galvoju, kad galbūt visai netoliese, vis dar gyvena ši mergytė, kadaise buvusi man tokia brangi......
Paskutinį kartą redagavo Laurynas 2004 04 03 00:28, redaguota 1 kartą(us).
....Kitą dieną mokykloje buvo Valentino šventė. Aš atėjau su tikra princese vardu Vaida. Taip tada aš buvau labai laimingas nes buvau su PRINCESE. Užvažiavau pas Vaidą. Ji buvo pati nuostabiausia šviesiaplaukė princesė. Tuo metu ji buvo gražiausia mergina mokykloje...
... Aš priėjau prie kitos nuostabios šviesiaplaukės ir atsisėdau šalimais. Kažką su ja pasikalbėjau. Tačiau mano triumfo valanda dar nebuvo išaušusi. Po kokio pusvalandžio pasižiūrėjau, Lauros nebebuvo, buvo jau išėjusi. Tuometinis mano pasaulis, mano fantazijų šalis subirėjo per kelias sekundes. Man buvo LIŪDNA. Pagalvojau, kad tobulas pasaulis būna tik svajonėse. Gyvenime viskas kitaip. Bet aš buvau su princese. Kuri neleido visiškai sugriūti mano fantazijų šaliai, ji dar išgelbėjo fantazijų šalies pamatus. Ir pačią fantazijų šalį nuo žlugimo. Pagaliau prasidėjo diskonas, didžėjus ardėsi. Mes su Vaida nuėjome į studiją. Čia šventėme dviese. Aš ir PRINCESĖ. Su princese buvo NUOSTABU. Mes klausėmės savo muzikos, gėrėme kokteilius. Atėjo ir mano pažystama ir nuolatinis radijo stoties svečias Vilma. Ji nužvelgė mus, mes su Vaida šokome. Vilma paklausė manęs - čia tavo panelė? ir nužvelgė į PRINCESĘ. - Ne mes tik draugai, - pasakiau aš, princesė taip pat pasakė -ne. Buvau nuvainikuotas. Bet ir truputi pamalonintas. Vilma paklausė gal turiu rūkyti, išsiėmiau baltą “Davidof” pakelį ir pavaišinau, o kas pabučiuos paklausiau. Vilma mane apkabino ir pradėjo bučiuoti, jaučiau nuostabiai saldžiais jos lūpas greičiausiai valgė kokį saldainį ledinuką. Pajutau kaip Vilmos lūpos skverbiasi vis gilyn. Mes laižėmės. Buvo keistoka, keistoka kad iniciatyvos ėmėsi ji. Kokia tu saldi pasakiau aš. Nesupaisysi tų mergiočių, tačiau bučinys patiko. Aš pažvelgiau į princesę, aš su ja šokau ir erzinau Vilmą, koketiškai jai mirksėjau. Atėjo kažkoks ilgšis jis irgi šoko su Vilma, Vilma taip pat man mirktelėjo. Bet to vakaro Herojus buvau aš. Nes aš buvau karaliukas, gal ne tikras, gal vienos sekundės karalius. Tačiau aš buvau su princese ir buvau labai laimingas. Juk princesės tai angeliukai, tai nuostabios sutvėrymės, kažkas nepasiekiamo ir tolimo, kažkas nepakartojamo, princesės kartais apie jas tik svajojame ir ne kartais, labai blogai pasakiau, apie jas visada tik SVAJOJAME, nes toks yra gyvenimas. Princesių yra tiek mažai, o tavoji tik VIENINTELĖ ir nebūtinai ji atitenka tau, dažniausiai jos taip ir nepavyksta užkariauti ir nepadeda čia joks ORINAS......
... Aš priėjau prie kitos nuostabios šviesiaplaukės ir atsisėdau šalimais. Kažką su ja pasikalbėjau. Tačiau mano triumfo valanda dar nebuvo išaušusi. Po kokio pusvalandžio pasižiūrėjau, Lauros nebebuvo, buvo jau išėjusi. Tuometinis mano pasaulis, mano fantazijų šalis subirėjo per kelias sekundes. Man buvo LIŪDNA. Pagalvojau, kad tobulas pasaulis būna tik svajonėse. Gyvenime viskas kitaip. Bet aš buvau su princese. Kuri neleido visiškai sugriūti mano fantazijų šaliai, ji dar išgelbėjo fantazijų šalies pamatus. Ir pačią fantazijų šalį nuo žlugimo. Pagaliau prasidėjo diskonas, didžėjus ardėsi. Mes su Vaida nuėjome į studiją. Čia šventėme dviese. Aš ir PRINCESĖ. Su princese buvo NUOSTABU. Mes klausėmės savo muzikos, gėrėme kokteilius. Atėjo ir mano pažystama ir nuolatinis radijo stoties svečias Vilma. Ji nužvelgė mus, mes su Vaida šokome. Vilma paklausė manęs - čia tavo panelė? ir nužvelgė į PRINCESĘ. - Ne mes tik draugai, - pasakiau aš, princesė taip pat pasakė -ne. Buvau nuvainikuotas. Bet ir truputi pamalonintas. Vilma paklausė gal turiu rūkyti, išsiėmiau baltą “Davidof” pakelį ir pavaišinau, o kas pabučiuos paklausiau. Vilma mane apkabino ir pradėjo bučiuoti, jaučiau nuostabiai saldžiais jos lūpas greičiausiai valgė kokį saldainį ledinuką. Pajutau kaip Vilmos lūpos skverbiasi vis gilyn. Mes laižėmės. Buvo keistoka, keistoka kad iniciatyvos ėmėsi ji. Kokia tu saldi pasakiau aš. Nesupaisysi tų mergiočių, tačiau bučinys patiko. Aš pažvelgiau į princesę, aš su ja šokau ir erzinau Vilmą, koketiškai jai mirksėjau. Atėjo kažkoks ilgšis jis irgi šoko su Vilma, Vilma taip pat man mirktelėjo. Bet to vakaro Herojus buvau aš. Nes aš buvau karaliukas, gal ne tikras, gal vienos sekundės karalius. Tačiau aš buvau su princese ir buvau labai laimingas. Juk princesės tai angeliukai, tai nuostabios sutvėrymės, kažkas nepasiekiamo ir tolimo, kažkas nepakartojamo, princesės kartais apie jas tik svajojame ir ne kartais, labai blogai pasakiau, apie jas visada tik SVAJOJAME, nes toks yra gyvenimas. Princesių yra tiek mažai, o tavoji tik VIENINTELĖ ir nebūtinai ji atitenka tau, dažniausiai jos taip ir nepavyksta užkariauti ir nepadeda čia joks ORINAS......
Kokia turėtų būti mano princesė, ogi tokia kaip Anita šioje latvių rašytojo Vilio Lacio romano “Žvejo sūnus ištraukoje” :
Gaivi rugsėjo naktis supo Oskarą. Vėjas tėškė jam į veidą retus lietaus lašus. Tamsu. Oskarui pasidarė karšta, ir jis nusiėmė kepurę. Dar nespėjo nurimti, o jau puoselėjo galvoje, išdidžias, karingas mintis.
- Gerai, aš dabar išeinu, bet ne visai. Mes dar turėsim reikalų! – grūmojo, atsigręžęs į tamsoje skendintį kaimą. – mes dar susitiksim. Ir tada jūs nebesijuoksit iš manęs!
Oskaras krūptelėjo – tamsoje pasigirdo skubūs žingsniai. Kažkieno balsas, kažkieno be galo malonus balsas šaukė:
- Oskarai, tu čia?
- Taip! – atsiliepė jis ir sustojo.
Anita jį pasivijo. Sunkiai alsuodama nuo skubėjimo, ji nustvėrė Oskaro ranką.
- Oskarai, kur tu nori eiti?
- Tolyn, kur akys veda, į žmones, visur, tik ne čia pasilikti!
- Tu juk neilgam, ne visam laikui? – staiga užkimusiu balsu paklausė Anita ir ėmė verkšlenti.
- Ne, nemanau.
- Ko tu ketini griebtis?
- Stosiu į kovą. Žodžiais nieko nepasieksi. Kai kalbėjau, visi juokėsi, bet kai pradėsiu veikti, jie nebesijuoks.
Visą laiką Anita laikė Oskaro ranką. Kitados, gana seniai Oskaras taip laikė jos ranką savojoj. Jis juto, kaip dreba mergina.
- Taigi čia nebėra kas veikti. Turiu išeiti.
Anita pasilenkė arčiau ir paklausė tyliai, žiūrėdama į šalį.
- O jeigu kas eitų kartu su tavim? Ar nebūtų geriau?
Oskaras krūptelėjo – taip tas buvo jam netikėta. Kokia laimė būtų išeiti, paėmus už parankės mylimą žmogų, niekam nieko nesakius, dingti ir pradėti naują gyvenimą kur nors svetimame kampe! Bet gal tik taip jam pasigirdo? Ar iš tiesų ji taip sakė?
Oskaras laukė, kad Anita dar ką pasakys, bet ji tylėjo.
- Aš tikrai nežinau... - pagaliau prabilo jis. Tai bus sunkus laikas. Kad kokioj mane visai priblokš: žinau niekas manęs tada nepasigailės. Visur pilna piktų liežuvių.
- Taigi, taigi... – pritarė Anita. – Aš tik taip sau paklausiau, o tu gal kažin ką pamanei.
Ji paleido Oskaro ranką ir geriau susimetė ant pečių skepetą.
- Ką aš norėjau pasakyti, - vėl ji pradėjo. – Kur tu eisi?
- Šiandien visai netoli, tik į Pudumus. Iš pradžių gal prisiglausiu pas svainį. Paskui... matysim.
- Tai tave kartais matysim mūsų pajūryje?
- Galimas daiktas. Bet jei manęs nepriimtų, tada...
Anita staiga pažiūrėjo į jį.
- Ką tada darysi?
- Man kitąkart ateidavo į galvą mintis pasiieškoti vietos laive. Pažįstu vieną kitą šturmaną. Galėčiau kelerius metus paplaukioti jūrose.
- Žinoma... galėtum... – šnibždėjo Anita, ir vėl jos balsas trūkčiojo. – Bet kas bus su tavo sumanymais? Turėjai juk tiek daug įvairių planų.
- Taigi jie mažumytį palauks, iki aš grįšiu.
Abu kurį laiką tylėjo.
- Aš nesuprantu, kodėl tu iki šiol dar nepakalbėjai su mano tėvu, - pirmoji pertraukė tylą Anitą. – Esu tikra, kad jis tau būtų pagelbėjęs.
Oskaras prikando apatinę lūpą.
- Galbūt...
- O gal tu nusistatęs prieš jį?
- Ne, ką aš turėsiu prieš jį?
- Gal bijai, kad jis tavęs nesupras?
- Jis suprastu.
- Kas gi pagaliau tau kliudo kreiptis į jį? Žinau, tau reikės lėšų – be pinigo šiais laikais nieko neįmanoma pradėti. O gal tau gėda priimti paramą?
- Ne gėda, bet... vis dėl to nepatogu.
- Nesuprantu tavęs.
Oskaras įdėmiai pažiūrėjo į merginą.
- Jei tai būtų kuris kitas žmogus, aš seniai būčiau į jį kreipęsis. Bet jis... yra... tavo tėvas. Apie mane, ko gero, visaip dar pagalvos.
Anita susierzinusi nusijuokė
- Ir tai kovotojas, vyras, kuris nori nugalėti aplinką (Sistemą) O pats bijo, kad jį ims įtarinėti. – Ir tylai pridūrė: - Ar tau šie įtarimai tokie nemalonūs? Tu taip labai bijai.. manęs?
Oskaras dar labiau paniuro.
- Aš bijau, kad jūs manęs išsigąsite.
Staiga, lyg supykęs, jis žengė prie Anitos – ir ta atsirado jo glėbyje. Stipriai laikydamas jos pečius savo gniaužtuose, rūščiai žiūrėjo jai į akis.
- Kurių velnių tu man kvaršini galvą?
- Aš visai nekvaršinu, - ji ramiai atsakė.
- Tai aš visaip galiu manyti?
- Kas tau draudžia? Matau, kad esi ne kokios nuomonės apie save.
- Kodėl?
- Taip ilgai neabejotum ir negudrautum. Pasilenk žemiau, kažkas tau ant smilkinio.
Oskaras palenkė galvą. Bematant kažkas nudegino jam kaktą. Staigus bučinys, greitas pabėgimas... – ir Anita jau toli.
Tamsoje skambėjo jos balsas.
- Nesek paskui! - Šaukė ji. – Dabar tu mano skolininkas, su skola ir išeik. Tada būsiu tikra, kad greitai grįši.
- Palauk truputi! – Šaukė jai Oskaras. – Turiu tuojau atsiskaityti!
- Telieka kitam kartui.
- Tai aš išplauksiu į jūrą.
- Niekur tu neplauksi. Dabar tikrai neplauksi, aš žinau.
Anita sakė teisybę – dabar Oskaras nevyks ten, kur nėra Anitos; jis žino, kad Anita tapo jam...
Ėmė loti pakirdę šunys. Už kopų šniokštė jūra, lynojo smulkus lietus. Tamsu buvo kaip maiše. Bet Oskarui šią naktį, apleidžiant gimtąjį kaimą, tamsa neatrodė tokia niūri. Širdyje jis nešėsi savo naujosios laimės šviesą.
Taip tai nuostabus romanas vienas iš tokių intelektualesnių, kuriame šiek tiek intelektualesnė meilės linija šis romanas nėra banalus, vaikystėje jį skaitydavau, jame aprašoma romantiška meilės istorija suvirpina sielos gelmes ir apskritai romanas įdomus tuo, kad romano herojus kovoja su sistema.
Gaivi rugsėjo naktis supo Oskarą. Vėjas tėškė jam į veidą retus lietaus lašus. Tamsu. Oskarui pasidarė karšta, ir jis nusiėmė kepurę. Dar nespėjo nurimti, o jau puoselėjo galvoje, išdidžias, karingas mintis.
- Gerai, aš dabar išeinu, bet ne visai. Mes dar turėsim reikalų! – grūmojo, atsigręžęs į tamsoje skendintį kaimą. – mes dar susitiksim. Ir tada jūs nebesijuoksit iš manęs!
Oskaras krūptelėjo – tamsoje pasigirdo skubūs žingsniai. Kažkieno balsas, kažkieno be galo malonus balsas šaukė:
- Oskarai, tu čia?
- Taip! – atsiliepė jis ir sustojo.
Anita jį pasivijo. Sunkiai alsuodama nuo skubėjimo, ji nustvėrė Oskaro ranką.
- Oskarai, kur tu nori eiti?
- Tolyn, kur akys veda, į žmones, visur, tik ne čia pasilikti!
- Tu juk neilgam, ne visam laikui? – staiga užkimusiu balsu paklausė Anita ir ėmė verkšlenti.
- Ne, nemanau.
- Ko tu ketini griebtis?
- Stosiu į kovą. Žodžiais nieko nepasieksi. Kai kalbėjau, visi juokėsi, bet kai pradėsiu veikti, jie nebesijuoks.
Visą laiką Anita laikė Oskaro ranką. Kitados, gana seniai Oskaras taip laikė jos ranką savojoj. Jis juto, kaip dreba mergina.
- Taigi čia nebėra kas veikti. Turiu išeiti.
Anita pasilenkė arčiau ir paklausė tyliai, žiūrėdama į šalį.
- O jeigu kas eitų kartu su tavim? Ar nebūtų geriau?
Oskaras krūptelėjo – taip tas buvo jam netikėta. Kokia laimė būtų išeiti, paėmus už parankės mylimą žmogų, niekam nieko nesakius, dingti ir pradėti naują gyvenimą kur nors svetimame kampe! Bet gal tik taip jam pasigirdo? Ar iš tiesų ji taip sakė?
Oskaras laukė, kad Anita dar ką pasakys, bet ji tylėjo.
- Aš tikrai nežinau... - pagaliau prabilo jis. Tai bus sunkus laikas. Kad kokioj mane visai priblokš: žinau niekas manęs tada nepasigailės. Visur pilna piktų liežuvių.
- Taigi, taigi... – pritarė Anita. – Aš tik taip sau paklausiau, o tu gal kažin ką pamanei.
Ji paleido Oskaro ranką ir geriau susimetė ant pečių skepetą.
- Ką aš norėjau pasakyti, - vėl ji pradėjo. – Kur tu eisi?
- Šiandien visai netoli, tik į Pudumus. Iš pradžių gal prisiglausiu pas svainį. Paskui... matysim.
- Tai tave kartais matysim mūsų pajūryje?
- Galimas daiktas. Bet jei manęs nepriimtų, tada...
Anita staiga pažiūrėjo į jį.
- Ką tada darysi?
- Man kitąkart ateidavo į galvą mintis pasiieškoti vietos laive. Pažįstu vieną kitą šturmaną. Galėčiau kelerius metus paplaukioti jūrose.
- Žinoma... galėtum... – šnibždėjo Anita, ir vėl jos balsas trūkčiojo. – Bet kas bus su tavo sumanymais? Turėjai juk tiek daug įvairių planų.
- Taigi jie mažumytį palauks, iki aš grįšiu.
Abu kurį laiką tylėjo.
- Aš nesuprantu, kodėl tu iki šiol dar nepakalbėjai su mano tėvu, - pirmoji pertraukė tylą Anitą. – Esu tikra, kad jis tau būtų pagelbėjęs.
Oskaras prikando apatinę lūpą.
- Galbūt...
- O gal tu nusistatęs prieš jį?
- Ne, ką aš turėsiu prieš jį?
- Gal bijai, kad jis tavęs nesupras?
- Jis suprastu.
- Kas gi pagaliau tau kliudo kreiptis į jį? Žinau, tau reikės lėšų – be pinigo šiais laikais nieko neįmanoma pradėti. O gal tau gėda priimti paramą?
- Ne gėda, bet... vis dėl to nepatogu.
- Nesuprantu tavęs.
Oskaras įdėmiai pažiūrėjo į merginą.
- Jei tai būtų kuris kitas žmogus, aš seniai būčiau į jį kreipęsis. Bet jis... yra... tavo tėvas. Apie mane, ko gero, visaip dar pagalvos.
Anita susierzinusi nusijuokė
- Ir tai kovotojas, vyras, kuris nori nugalėti aplinką (Sistemą) O pats bijo, kad jį ims įtarinėti. – Ir tylai pridūrė: - Ar tau šie įtarimai tokie nemalonūs? Tu taip labai bijai.. manęs?
Oskaras dar labiau paniuro.
- Aš bijau, kad jūs manęs išsigąsite.
Staiga, lyg supykęs, jis žengė prie Anitos – ir ta atsirado jo glėbyje. Stipriai laikydamas jos pečius savo gniaužtuose, rūščiai žiūrėjo jai į akis.
- Kurių velnių tu man kvaršini galvą?
- Aš visai nekvaršinu, - ji ramiai atsakė.
- Tai aš visaip galiu manyti?
- Kas tau draudžia? Matau, kad esi ne kokios nuomonės apie save.
- Kodėl?
- Taip ilgai neabejotum ir negudrautum. Pasilenk žemiau, kažkas tau ant smilkinio.
Oskaras palenkė galvą. Bematant kažkas nudegino jam kaktą. Staigus bučinys, greitas pabėgimas... – ir Anita jau toli.
Tamsoje skambėjo jos balsas.
- Nesek paskui! - Šaukė ji. – Dabar tu mano skolininkas, su skola ir išeik. Tada būsiu tikra, kad greitai grįši.
- Palauk truputi! – Šaukė jai Oskaras. – Turiu tuojau atsiskaityti!
- Telieka kitam kartui.
- Tai aš išplauksiu į jūrą.
- Niekur tu neplauksi. Dabar tikrai neplauksi, aš žinau.
Anita sakė teisybę – dabar Oskaras nevyks ten, kur nėra Anitos; jis žino, kad Anita tapo jam...
Ėmė loti pakirdę šunys. Už kopų šniokštė jūra, lynojo smulkus lietus. Tamsu buvo kaip maiše. Bet Oskarui šią naktį, apleidžiant gimtąjį kaimą, tamsa neatrodė tokia niūri. Širdyje jis nešėsi savo naujosios laimės šviesą.
Taip tai nuostabus romanas vienas iš tokių intelektualesnių, kuriame šiek tiek intelektualesnė meilės linija šis romanas nėra banalus, vaikystėje jį skaitydavau, jame aprašoma romantiška meilės istorija suvirpina sielos gelmes ir apskritai romanas įdomus tuo, kad romano herojus kovoja su sistema.
Paskutinį kartą redagavo Laurynas 2004 04 03 00:26, redaguota 1 kartą(us).
Istorija apie 100 pavogtų bučinių
Ši istorija bus apie tai kaip mes šventėme Linos gimtadienį. Buvo Linos gimtadienio išvakarės. Atsimenu tai buvo 1995 liepos paskutinė diena. Tą dieną nupirkau Linai puokštę rožių bei dovaną, kelis butelius vyno, bei šampano. Gėrėme prancūzišką vyną iš tokių butelių lenktais kakliukais. Artinosi Linos devynioliktas gimtadienis. Mes linksmai šventėme. Artėjo vakaras. Klausėmės muzikos ir gėrėme vyną. Dvyliktą valandą iššovėme butelį šampano. Mes ilgai ir linksmai šventėme, kol pagaliau atėjo naktis. Linai reikėjo ryte į darbą, eiti į darbą. Na žodžiu Lina atsigulė miegoti. Aš pabaigiau vyną. Atsiguliau prie Linos. Lina miegojo su naktiniais. Atsimenu mes gulėjome dviese, aš ją bučiavau. Galiausiai galvojau, kad ji tipo apsimeta kad užmigo. Buvo labai vėlu, gal dvi, o gal ir trys valandos nakties. Jaučiau šalimais gulinčią Linutę. Man reikėjo tik šiek tiek prie jos prisiartinti ir mūsų lūpos susiliesdavo. Pagalvė buvo tik viena. Atsiminiau kažkokį siaubo filmą, ten buvo toks grimlenas jis naktimis ateidavo pas miegančias jaunas ir nekaltas mergytes ir siurbdavo iš jų gyvybinę energiją. Ten buvo toks momentas kai jis suspausdavo mergiotės nosytę ir jos lūpos prasiverdavo. Prisiminiau tą momentą, buvo taip linksmą. Juokais padariau tą patį. Buvo užėjęs toks linksmumas. Linos lupytės prasivėrė. Visgi tuose filmuose tiesa. Aš gulėjau šalimais Linos. Galvojau kad ji profesionaliai apsimetinėja kad mieganti. Nes tikrai turėjo kažką jausti. Tačiau kažkiek abejojau. Pagalvojau kad pagal logiką, jei įdėmiai į ją pažvelgčiau tai turėčiau pamatyti jei ji apsimetinėtų, turėtų jos blakstienos šiek tiek sujudėti. Nežinau tą kartą pagalvojau kad visgi ji miega, nes taip profesionaliai apsimetinėti tikriausiai nesugebėtų. Vėliau persigalvojau, pagalvojau, kad ji visgi nemiega.
Aš bučiavau Liną. Galvojau kad su šia mergina aš būčiau laimingas. Tačiau mačiau ateitį, supratau kad manęs laukia išsiskyrimas, mačiau ateitį ir supratau, kad labai greitai aš jos neteksiu. Supratau kad šiomis akimirkomis galiu džiaugtis tik šiandien. Norėjau kad laikas sustotu ir ši akimirka testusi amžinai. Mane užliejo kažkoks švelnumas, jaučiau kad šiam padarėliui, šiai šviesiaplaukei jaučiu nenusakomą švelnumą, tą kart dar nesupratau kad visgi aš ją myliu.
Ši istorija bus apie tai kaip mes šventėme Linos gimtadienį. Buvo Linos gimtadienio išvakarės. Atsimenu tai buvo 1995 liepos paskutinė diena. Tą dieną nupirkau Linai puokštę rožių bei dovaną, kelis butelius vyno, bei šampano. Gėrėme prancūzišką vyną iš tokių butelių lenktais kakliukais. Artinosi Linos devynioliktas gimtadienis. Mes linksmai šventėme. Artėjo vakaras. Klausėmės muzikos ir gėrėme vyną. Dvyliktą valandą iššovėme butelį šampano. Mes ilgai ir linksmai šventėme, kol pagaliau atėjo naktis. Linai reikėjo ryte į darbą, eiti į darbą. Na žodžiu Lina atsigulė miegoti. Aš pabaigiau vyną. Atsiguliau prie Linos. Lina miegojo su naktiniais. Atsimenu mes gulėjome dviese, aš ją bučiavau. Galiausiai galvojau, kad ji tipo apsimeta kad užmigo. Buvo labai vėlu, gal dvi, o gal ir trys valandos nakties. Jaučiau šalimais gulinčią Linutę. Man reikėjo tik šiek tiek prie jos prisiartinti ir mūsų lūpos susiliesdavo. Pagalvė buvo tik viena. Atsiminiau kažkokį siaubo filmą, ten buvo toks grimlenas jis naktimis ateidavo pas miegančias jaunas ir nekaltas mergytes ir siurbdavo iš jų gyvybinę energiją. Ten buvo toks momentas kai jis suspausdavo mergiotės nosytę ir jos lūpos prasiverdavo. Prisiminiau tą momentą, buvo taip linksmą. Juokais padariau tą patį. Buvo užėjęs toks linksmumas. Linos lupytės prasivėrė. Visgi tuose filmuose tiesa. Aš gulėjau šalimais Linos. Galvojau kad ji profesionaliai apsimetinėja kad mieganti. Nes tikrai turėjo kažką jausti. Tačiau kažkiek abejojau. Pagalvojau kad pagal logiką, jei įdėmiai į ją pažvelgčiau tai turėčiau pamatyti jei ji apsimetinėtų, turėtų jos blakstienos šiek tiek sujudėti. Nežinau tą kartą pagalvojau kad visgi ji miega, nes taip profesionaliai apsimetinėti tikriausiai nesugebėtų. Vėliau persigalvojau, pagalvojau, kad ji visgi nemiega.
Aš bučiavau Liną. Galvojau kad su šia mergina aš būčiau laimingas. Tačiau mačiau ateitį, supratau kad manęs laukia išsiskyrimas, mačiau ateitį ir supratau, kad labai greitai aš jos neteksiu. Supratau kad šiomis akimirkomis galiu džiaugtis tik šiandien. Norėjau kad laikas sustotu ir ši akimirka testusi amžinai. Mane užliejo kažkoks švelnumas, jaučiau kad šiam padarėliui, šiai šviesiaplaukei jaučiu nenusakomą švelnumą, tą kart dar nesupratau kad visgi aš ją myliu.
-
madskillzzz
- įtakingas
- Pranešimai:139
- Užsiregistravo:2004 03 08 09:09
- Miestas:Vilnius
- Susisiekti:
swarbeu ne lupdazis o bucinys, o uz tai swarbeu ne bucinys o ka buciuoji, bent jau man taip yra
The noobs of today, can be the pros of tomorow, so don't piss'em off, cuz one day you may need their help.
Load up on guns
Bring your friends
It's fun to lose and to pretend
She's overborne and self-assured
Oh no, I know a dirty word
Load up on guns
Bring your friends
It's fun to lose and to pretend
She's overborne and self-assured
Oh no, I know a dirty word
-
madskillzzz
- įtakingas
- Pranešimai:139
- Užsiregistravo:2004 03 08 09:09
- Miestas:Vilnius
- Susisiekti:
