A.Vincentas Sakas rašė:Rusiškų pirčių istorija
Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Tačiau, Rusuose nebuvo įprasta praustis, o juolab maudytis! Nuo pagonybės laikų rusai buvo įsitikinę, kad praustis yra nesveika, kad geriausias žmogaus kvapas yra sušutusio prakaito tvaikas ir netgi gimusį vaikelį nebuvo leidžiama apiprausti.
Tik priėmus naująjį, stačiatikių tikėjimą, buvo susirūpinta tautos sveikata ir higiena ir liepta praustis po darbų ir mažiausiai - dukart per metus. Tik gimus vaikeliui, buvo prisakyta tuoj pat jį krikštyti, t.y. tris kartus pamurkdyti vandens kubile ir bent taip nuprausti naujagimius.
Prausimasis būdavo atliekamas vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines), nors tiesa, tai būdavo daugiau panašu į visuotinio paleistuvavimo šventę. Antrasis maudymasis būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje pabuvoję keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege. Deja, nė vienas keliautojas iki XVIII amžiaus nemini žodžio „bania", o tik „laznia". Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais įkaitina krosnies tuštumą (šiaudų suodžiai netepa), kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais ir šutinasi („paritsia") tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, o nusivelkę rūbus, iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus. Štai, net senovinė rusiška patarlė nusako senosios rusiškos „pirties" esmę: „Блошка лазню топила, вошка парилася, с тулупа ударилася" - „Blakė landą kaitino, utėlė kaitinosi, iš kailinių iškrito".
Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка" rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня, мовня, лазня", o žodis „баня" rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno".
Iš tiesų Rusijoje žodis „bania" įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani" - „mokamas pirtis", kur už pinigus miestelėnai privalėdavo maudytis. Suprantama, žodis „bania" tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania".
V.Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani": „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų dieną nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti - tvanku", „Торговая баня всех моет, а сама вся в грязи" - „Mokama pirtis visus prausia, o pati - purve"...
Apie pirtis rašantys ir įrodinėjantys jų rusiškąją prigimtį rusiški šaltiniai, nesibodi savaip interpretuoti ir jiems naudingai bei iškreiptai pateikti istorinius faktus. Mažiau išmanantiems istoriją, gali atrodyti, kad mūsų dienomis jų pateikiami faktai atitinka tikrovę. Tačiau panagrinėjus šiandien patiekiamą istorinį „faršą", matyti, kad čia viskas yra naudojama tendencingai. Štai rusai rašo, kad antikos laikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. - 425 pr. m. e.), daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Bet kaip jis galėjo būti Rusijoje, jei nei Rusijos, nei rusų tose vietuose ir kvapo nebuvo?..
Dniepro-Būgo upių žiočių rajone tuo metu gyveno klajokliai skitai, kurie jokiu būdu nebuvo slavais ar rusais (kaip, kad neretai aiškina pradinukų mokytojos), o indoeuropiečiais - iranėnais, kalbančiais Rytų Irano dialektu. Herodotas aprašo pirtis, kuriomis naudojosi skitai: trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Skitai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo, besimėgaujant tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje. Skitų moterys ant grubaus akmens smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus ir maišydavo juos su vandeniu. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu jos išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.
Bizantijos istoriką Prokopijus (500-565 m. pr. Kr.) rašydamas apie pirtis mini, kad „pirtis slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties". Šis Bizantijos istorikas jokiu būdu negalėjo minėti rusų, kurie kaip tauta tuomet dar nebuvo susiformavusi! Prokopijus savo rankraščiuose aprašė pietinius slavus, gyvenančius Pietų Europoje, t.y. slovėnus, kurie ir šiandien gyvena Alpių kalnuose prie Adrijos jūros, - Pietų Europoje. Taigi, aprašytas gyvenimo būdas ir tradicijos priklausė jiems.
