Vienas šuo ar daugiau?
Parašytas: 2004 03 17 17:20
Greičiausiai šiuo savo straipsniu sukelsiu didelių gyvūnų mylėtojų ginčų, nes, kaip jau supratau, beveik visi šios svetainės nariai turi daugiau nei vieną keturkojį draugą. Ne vieną turiu ir aš pati: du šunis ir katinuką. Tačiau mano didysis šuva gyvena lauko voljere, o du mažesnieji – namie.
Gyvūnai vadinami žmonių draugais, bet kiek gi tų tikrųjų draugų žmogui reikia iš tikro? Gal vienintelis, bet tikras draugas ir numylėtinis, kuris užkariauja mūsų širdis bei protus, ir turėtų būti tas vienintelis ir nepakartojamas? Prisiminkime apysaką "Baltasis Bimas Juodoji Ausis". Tiesiog kartais atrodo, kad mes perkame šunis ir kitus gyvūnus vien todėl, kad tas, kurį mes jau turime, nepateisino mūsų vilčių, o gal tiesiog norisi įvairovės.
Tik štai, ar visiems tiems turimiems ar dar galintiems atsirasti gyvūnams mes vienodai skiriame meilės, švelnumo, supratimo ir, žinoma, tikros draugystės? Gyvūnai tiesiog instinktyviai jaučia naujo gyvūno atsiradimą namuose. Be to, nepamirškime hierarchijos, kuri esti tarp gyvūnų.
Dažnai atkreipiu dėmesį į savo kaimynės penkis šunis, kuriuos ji visą dieną laiko uždarytus voljere ir tik kartais su jais "iš tikro" bendrauja. Manau, kad žmogus, laikantis tik vieną gyvūną, turi tikrai daugiau laiko bei energijos bendrauti su juo. Tarp žmogaus ir gyvūno tarsi atsiranda tas vienintelis ir nepakartojamas ryšys, kurį sunku sukurti ir palaikyti, kai šeimoje yra 4 ar dar daugiau šunų.
Žinoma, daug kas gali paprieštarauti ir pasakyti, kad, jei šeimoje yra trys ar daugiau vaikų, mes visus juos mylime vienodai. Iš karto norėčiau paprieštarauti ir pasakyti, kad ryšiai tarp žmonių gerokai skiriasi nuo žmogaus ir gyvūno santykių. Nuo pat žilos senovės gyvūnai atlikdavo sargo ir padėjėjo vaidmenį, o žmonių santykiai labiau priminė bendruomenę.
Bet gal aš per toli nukrypau nuo savo temos, ir užbaigdama ją norėčiau pasakyti, kad iš savo patirties žinau: noromis ar nenoromis vis tiek tam tikram šeimos gyvūnui imamas rodyti išskirtinis dėmesys, o kitiems jo lieka mažiau. Tada ir pradedi galvoti, kad gal geriau tas vienintelis draugas, kuris tave supranta iš pirmo tavo žvilgsnio, kuris tavęs laukia grįžtančio ir su džiaugsmu lapnoja greta tavo kojos pasivaikščiojimo metu. Tas vienintelis draugas, kuris tavęs neišduos, bet tave besąlygiškai mylės visą savo trumpą gyvenimą.
Dina
Gyvūnai vadinami žmonių draugais, bet kiek gi tų tikrųjų draugų žmogui reikia iš tikro? Gal vienintelis, bet tikras draugas ir numylėtinis, kuris užkariauja mūsų širdis bei protus, ir turėtų būti tas vienintelis ir nepakartojamas? Prisiminkime apysaką "Baltasis Bimas Juodoji Ausis". Tiesiog kartais atrodo, kad mes perkame šunis ir kitus gyvūnus vien todėl, kad tas, kurį mes jau turime, nepateisino mūsų vilčių, o gal tiesiog norisi įvairovės.
Tik štai, ar visiems tiems turimiems ar dar galintiems atsirasti gyvūnams mes vienodai skiriame meilės, švelnumo, supratimo ir, žinoma, tikros draugystės? Gyvūnai tiesiog instinktyviai jaučia naujo gyvūno atsiradimą namuose. Be to, nepamirškime hierarchijos, kuri esti tarp gyvūnų.
Dažnai atkreipiu dėmesį į savo kaimynės penkis šunis, kuriuos ji visą dieną laiko uždarytus voljere ir tik kartais su jais "iš tikro" bendrauja. Manau, kad žmogus, laikantis tik vieną gyvūną, turi tikrai daugiau laiko bei energijos bendrauti su juo. Tarp žmogaus ir gyvūno tarsi atsiranda tas vienintelis ir nepakartojamas ryšys, kurį sunku sukurti ir palaikyti, kai šeimoje yra 4 ar dar daugiau šunų.
Žinoma, daug kas gali paprieštarauti ir pasakyti, kad, jei šeimoje yra trys ar daugiau vaikų, mes visus juos mylime vienodai. Iš karto norėčiau paprieštarauti ir pasakyti, kad ryšiai tarp žmonių gerokai skiriasi nuo žmogaus ir gyvūno santykių. Nuo pat žilos senovės gyvūnai atlikdavo sargo ir padėjėjo vaidmenį, o žmonių santykiai labiau priminė bendruomenę.
Bet gal aš per toli nukrypau nuo savo temos, ir užbaigdama ją norėčiau pasakyti, kad iš savo patirties žinau: noromis ar nenoromis vis tiek tam tikram šeimos gyvūnui imamas rodyti išskirtinis dėmesys, o kitiems jo lieka mažiau. Tada ir pradedi galvoti, kad gal geriau tas vienintelis draugas, kuris tave supranta iš pirmo tavo žvilgsnio, kuris tavęs laukia grįžtančio ir su džiaugsmu lapnoja greta tavo kojos pasivaikščiojimo metu. Tas vienintelis draugas, kuris tavęs neišduos, bet tave besąlygiškai mylės visą savo trumpą gyvenimą.
Dina
. Gyvenu bute keturiu kambariu, o suo gan didokas taigi dar vienam nebutu vietos. Siaip ir nenoriu kito, nes uztenka ir vieno gyvuno, bet yra daug zmoniu, kurie laiko po kelis sunis ir nieko. Kiekvienas suo yra skirtingas. Skirtingas charakteris, temperamentas. Galime viena myleti del vienos savybes, o kita del kitos. Manau imanoma myleti abu lygiai. Nes jie vistiek yra skirtingi. O beto suo pasirenka sau seiminka ir vienas suo gali pasirinkti mane, o kitas mano teva. Na manyciau reikia klausti tu kurie turi kelis sunis. Bet gaila, kad dar forume mazai zmoniu...