Katino žodis
-
- profesionalas
- Pranešimai:1481
- Užsiregistravo:2001 12 06 09:51
Kiekvienas žmogus, laikantis kokį nors gyvūną, nors iš dalies supranta jo "kalbą". Įsigijus naują, mažą ar didelį draugą, reikia mokytis suprasti jį – taip jums abiems bus lengviau gyventi.
Kiekvienas katinas ir savaip, ir panašiai kaip kiti išreiškia savo mintis. Susinervinęs lėtai nesmarkiai vizgina uodegą, o supykęs tai daro jau stipriau ir nusukdamas atgal ausis. Vien tik ausų nusukimas atgal gali reikšti, kad katinas klausosi garsų, sklindančių iš už nugaros. Tikrai supykęs katinas prie uodegos vizginimo ir ausų nusukimo prideda ir urzgimą (nesumaišykite su murkimu!). Kartais katinas urzgia susitikęs priešiškai nusiteikusį katiną ar šunį.
Pamatęs priešininką, šunį ar kokį kitą gąsdinantį ar grasinantį objektą, katinas pasišiaušia ir, nusukęs atgal ausis, priešininką bando įveikti akimis bei urzgimu, atsistojęs į „pypkės“ pozą (išlenkta nugara, įtemptos kojos, pakelta galva ir uodega). Jei priešininkas stipresnis (stipresnis individas ar šuo), katinas pabėga.
Katinai turi savitas kovos taisykles. Pamatęs į jo valdas įsibrovusį kitą katiną, "šeimininkas" suklūsta ir susidomėjęs bei virpindamas nuleistos uodegos galiuką jį atidžiai stebi. Jei įsibrovėlis nesiskubina išeiti, katinas pats prie jo prisiartina aiškintis santykių. Katinėlis gali taip pat reaguoti ir į paukščiukus, jei mėgsta medžioti.
Jei katinui privertumėte uodegą durimis (pabrėžiame: netyčia!!!), išgirstumėte šaižų klyksmą – juk visi rėkia iš skausmo. Nemanykite, kad katinas nemoka verkti - jei jam labai skauda, jis urgs ar blaškysis.
Paglostytas ar šiaip patenkintas katinas murkia. Jeigu glostant katiną jis pradeda vizginti uodegą, bet tebemurkia, tai ženklas, tarsi sakantis „palik mane ramybėje, nebeglostyk“.
Nežinau, kaip su jumis, bet su manim mano katinas kalba. Kasryt susitikęs mane jis maloniai pasisveikina ir palydi kur nors išeinant. Katiną galima daug ko išmokyti. Mano katinas, norėdamas į lauką, atsisėdęs prie durų kniaukia. Jis žino, kad jei bus prie durų, bus išleistas lauk.
Dėmesio. Niekada nedarykite tokios klaidos – nemokykite katino kniaukti prašant maisto. Tada vos atsidūręs virtuvėje jis paleis kakarinę. Na, ne itin smagu. Kai katinui rodome skanų gabalėlį ar jo lėkštutę, aišku, jis kniaukia. Gražiai kniaukia. Ir pasiklausyti smagu... Katiną kartais šio triuko išmokome visai netyčia, o tada jau kenčiame nuo visą dieną girdimo veriančio kniaukimo. O ydas pašalinti daug sunkiau, negu jas įdiegti.
Prisiminkite – kiekvienas katinas yra skirtingas individas, jo elgesys skiriasi nuo kitų. Vienas katinas visąlaik ateis ir atsiguls ant kelių, o kitas tiesiog snūduriuos ant savo pagalvėlės ir lauks, kol jūs patys ateisite. Patys žinote – vieni katinai leidžiasi nors ir už uodegos pakeliami, o kiti nieko prie savęs neprisileidžia...
Kiekvienas katinas ir savaip, ir panašiai kaip kiti išreiškia savo mintis. Susinervinęs lėtai nesmarkiai vizgina uodegą, o supykęs tai daro jau stipriau ir nusukdamas atgal ausis. Vien tik ausų nusukimas atgal gali reikšti, kad katinas klausosi garsų, sklindančių iš už nugaros. Tikrai supykęs katinas prie uodegos vizginimo ir ausų nusukimo prideda ir urzgimą (nesumaišykite su murkimu!). Kartais katinas urzgia susitikęs priešiškai nusiteikusį katiną ar šunį.
Pamatęs priešininką, šunį ar kokį kitą gąsdinantį ar grasinantį objektą, katinas pasišiaušia ir, nusukęs atgal ausis, priešininką bando įveikti akimis bei urzgimu, atsistojęs į „pypkės“ pozą (išlenkta nugara, įtemptos kojos, pakelta galva ir uodega). Jei priešininkas stipresnis (stipresnis individas ar šuo), katinas pabėga.
Katinai turi savitas kovos taisykles. Pamatęs į jo valdas įsibrovusį kitą katiną, "šeimininkas" suklūsta ir susidomėjęs bei virpindamas nuleistos uodegos galiuką jį atidžiai stebi. Jei įsibrovėlis nesiskubina išeiti, katinas pats prie jo prisiartina aiškintis santykių. Katinėlis gali taip pat reaguoti ir į paukščiukus, jei mėgsta medžioti.
Jei katinui privertumėte uodegą durimis (pabrėžiame: netyčia!!!), išgirstumėte šaižų klyksmą – juk visi rėkia iš skausmo. Nemanykite, kad katinas nemoka verkti - jei jam labai skauda, jis urgs ar blaškysis.
Paglostytas ar šiaip patenkintas katinas murkia. Jeigu glostant katiną jis pradeda vizginti uodegą, bet tebemurkia, tai ženklas, tarsi sakantis „palik mane ramybėje, nebeglostyk“.
Nežinau, kaip su jumis, bet su manim mano katinas kalba. Kasryt susitikęs mane jis maloniai pasisveikina ir palydi kur nors išeinant. Katiną galima daug ko išmokyti. Mano katinas, norėdamas į lauką, atsisėdęs prie durų kniaukia. Jis žino, kad jei bus prie durų, bus išleistas lauk.
Dėmesio. Niekada nedarykite tokios klaidos – nemokykite katino kniaukti prašant maisto. Tada vos atsidūręs virtuvėje jis paleis kakarinę. Na, ne itin smagu. Kai katinui rodome skanų gabalėlį ar jo lėkštutę, aišku, jis kniaukia. Gražiai kniaukia. Ir pasiklausyti smagu... Katiną kartais šio triuko išmokome visai netyčia, o tada jau kenčiame nuo visą dieną girdimo veriančio kniaukimo. O ydas pašalinti daug sunkiau, negu jas įdiegti.
Prisiminkite – kiekvienas katinas yra skirtingas individas, jo elgesys skiriasi nuo kitų. Vienas katinas visąlaik ateis ir atsiguls ant kelių, o kitas tiesiog snūduriuos ant savo pagalvėlės ir lauks, kol jūs patys ateisite. Patys žinote – vieni katinai leidžiasi nors ir už uodegos pakeliami, o kiti nieko prie savęs neprisileidžia...
katino zodis
o mano katyte moka buciuotis, istiesia snukiuka ir laukia kada ja pabuciuosi, be jei nori iseiti i balkona taip pat megina pasibuciuoti, va kaip