6/10
Jona Račkė, DELFI.lt rašė:Pirmą kartą ekranuose jis pasirodė 1933 m., pritrenkė žiūrovus neregėtais specialiaisiais efektais ir tapo Amerikos popkultūros simboliu. Buvo cituojamas ir parodijuojamas iki dabar, ir dar bus. Kurti perdirbinių kažkodėl niekas neskubėjo, King Kongas antrą kartą apsireiškė tik 1976 m., publikos dėmesį patraukė tik tuo, kad jame debiutavo Jessica Lange, vėliau tapusi labai ryškia Holivudo žvaigžde. Įsimintinas epizodas – King Kongas savo dideliu juodu nagu atsargiai perplėšia persigandusios blondinės drabužėlį, tuo išreikšdamas labai konkretų interesą.
Dabar didžioji beždžionė atkeliavo su režisieriumi Peteriu Jacksonu („Žiedų valdovas“), kuris, kaip teigia kino spauda, realizavo savo žydrą vaikystės svajonę. Ir sukūrė filmą, kuris, pamatytas vaikystėje, tikrai neišdils iš atminties. Tokį grandiozinį daugiau negu trijų valandų atrakcioną su kvapą gniaužiančiais nuotykiais žemėje ir vandenyje, kiną, priverčiantį juoktis, dūsauti, nubraukti tikrą ašarą ir prarasti žadą. Sukūrė tiesiog gerą kiną. Tokį, kokį pats norėjo pamatyti.
Blondinę Aną vaidina Naomi Watts – ne šiaip dailaus veiduko savininkė, bet talentinga ir įdomi aktorė. Jos Ana turi gana liūdną gyvenimo patyrimą ir žino, ką reiškia kovoti su likimu. Galbūt todėl, kai pirmą kartą susitinka jos ir baisiosios beždžionės žvilgsniai, abu veikėjai puikiai supranta vienas kitą. Gal ir nedera taip kalbėti apie grynai kompiuterinę būtybę, bet labai jau gyvos to King Kongo akys. Jas, kaip ir visą plastiką, mimiką bei balso diapazoną gorilai padovanojo aktorius Andy Serkisas – nelaimėlis Gorlumas iš „Žiedų valdovo“.
Tai A.Serkisas stebėjo gorilų elgseną zoologijos soduose, studijavo jų reakcijas ir pozas, tai jis buvo modelis, pagal kurį sukurtas aštuonių metrų kompiuterinis monstras, šokinėjantis uolomis ir dangoraižiais. Prie stebėjimų aktorius aiškiai pridėjo ir gabaliuką savo širdies, todėl jo personažas išėjo toks graudžiai tikras ir gyvas – su baisiai išraiškinga širdies formos nosimi, protingu ir giliu žvilgsniu, sudėtingu ir spalvingu charakteriu. Toksai agresyvus ir švelnus, karingas ir laukiniškai rūpestingas, juokingai lyriškas ir tikrai tragiškas.
Ir, beje, jokių iškirpčių neplėšo – jo santykiai su blondine absoliučiai platoniški. Netgi užsimezga nuo meno – puikus epizodas, kai Ana rodo gorilai viską, ką yra išmokusi klajodama po depresinio Niujorko varjetė. Monstrui spektaklis patinka. Monstras supranta, kad jie abu čia kitokie. Kad jie abu baisiai vieniši.
Tai, kad P.Jacksonas tikrai realizavo savo vaikystės svajonę, liudija ir filmo trukmė, ir azartas, kuris trykšta iš kiekvieno kadro. Režisierius tiesiog negali atsitraukti nuo veiksmo, mėgina į kadrą sukišti viską, kas tik galima, ir padaryti tai taip, kaip dabar jau galima. Gal todėl kai kurie epizodai mažumėlę ištęsti – visi tie sunkūs dinozaurai su neholivudiškai kreivais dantimis ilgai grūdasi į tarpeklį, jų papilvėse laksto mažesni, bet dar agresyvesni ir baisiai kalena žandikauliais, rydami pažįstamus personažus. Išlikusius pribaiginėja baisios gličios siurbėlės, puola milžiniški tarakonai ir kitokie kraugeriai. Triumfuoja „fentezi“.
Šiaip tai ne tie žaidimai yra įdomiausi. Ir ne jie daro filmą vertu net ir skeptikų dėmesio. Vienoje siužeto linijoje visi sinefilai atpažins vieną kino legendą – režisierius Karlas (akt. J.Blackas) autoriaus valia tampa panašus į šventą kino istorijos pabaisą Orsoną Wellesą, kuris dėl kino buvo pasirengęs paaukoti realybę. Užuominą sustiprina faktas – laivo denyje matrosas Džimis skaito „Tamsos širdį“ – romaną, kuriuo kliedėjo O.Wellesas. Ir pabėgo nuo studijos prodiuserių kaip ir filmo herojus, fanatiškai mylintis kiną. „Aš myliu teatrą“, – liūdnai sako pagrobtas dramaturgas Džekas (akt. Adrienas Brody). „Jeigu tikrai mylėtum, būtum šokęs per bortą“, – atrėžia režisierius, savo filmui aukojantis konkrečius piliečius. Didžiosios depresijos apimto Niujorko vaizdeliai pakartoja klasikines tų laikų fotografijas, kai kurie kadrai švelniai parodijuoja originalą.
Naomi Watts ir King Kongas gali pretenduoti į kokį nors prizą už romantiškiausią metų porą. Jeigu norite, toje baisioje, švelnioje ir išdidžioje beždžionėje galėsite įžiūrėti idealaus vyro metaforą. Ir filmas taps dar ir idealios meilės istorija. Finale ciniškasis režisierius ištaria: „ne lėktuvai jį nužudė, tai gražuolė nužudė pabaisą“... Ką gi, originame King Kongą nužudė civilizacija. 1976 m. perdirbinyje jis tapo progreso auka. P.Jacksono filme unikalų gamtos tvarinį sunaikino kultūra – paklaikęs režisierius, įsiveržęs į nuošalią salą su savo kino kamera.