Būti ar nebūti?
-
- profesionalas
- Pranešimai:1481
- Užsiregistravo:2001 12 06 09:51
Būti ar nebūti?
tai aisku kad buti, jei mirtum tai butum mires ir tiek, * suputum ir visi uzmirstu tave, netikiu as atgimimais, nebent gal kruopele tikiu kad gyvenimas koks po mirties yra, bet labai abejoju, nors man jauciu buti tamsoi ar isnykti visai... butu tas pats, as kazkaip ysivaizduoju mirtum ir sedi tamsoi, kazkas sviesa isjunge...
pac tamsiausias dalykas pasauly yra skyle tamsoje
Būti ar nebūti-štai klausimas. Ir kas
Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
Strėlėmis ir dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt?Užmigt?-ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus.
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas,-
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt-užmigt? Užmigt?
Galbūt net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapniai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelti; štai dėl ko
Nelaimės mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir nieksoužgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažko ten, po mirties-
Neištirta šalis, iš kur negrįžta
Joksai keleivis,-nežabotų valios
Ir mums nelieptų čiageriau kentėt,
Nei lėkt į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailiais,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų
Ir patys didigiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta..........
Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
Strėlėmis ir dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt?Užmigt?-ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus.
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas,-
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt-užmigt? Užmigt?
Galbūt net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapniai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelti; štai dėl ko
Nelaimės mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir nieksoužgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažko ten, po mirties-
Neištirta šalis, iš kur negrįžta
Joksai keleivis,-nežabotų valios
Ir mums nelieptų čiageriau kentėt,
Nei lėkt į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailiais,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų
Ir patys didigiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta..........