Standartinė
SRaimondas » 2007 03 07 10:04
Gerbiamas Zenonai,
malonu, kad sutariame, jog neatreaguotų efektų situacijos nėra tas maras, kuris nedorų valdininkų džiaugsmui, o dorų liūdesiui masiškai pakirstų besilaikančius teisingumo principų. Tad vėl dėmesį galime sutelkti į gėrio paieškas ir būdus, kuriais jis būtų įtvirtintas mūsų krikščioniškoje civilizacijoje. Visiškai sutinku, kad šios paieškos nėra beprasmės ir, kad (kaip Platonas sakė) paskiekvieną karalių gali gimti vaikas su "varine" siela, o pas eilinį žmogų-vaikas su "auksine" siela.
Jau seniai bediskutuodami supratome, kad per tris tūkstančius metų gėrio paieškos gerokai pasistūmėję į priekį, tačiau šie rezultatai nepakankamai įdiegti daugelyje valstybių. Ir tai, matyt, ne todėl, kad gėrio diegimas valstybėje jau yra ne filosofinė, bet teisinė problema. Juk teisė vystėsi beveik neatsilikdama, o Vakarų demokratijose tapo instrumentu konstitucinių principų įgyvendinimui kasdieniniame piliečių gyvenime. Kitaip sakant, ji realizavo Konstitucijose nustatytą tvarką.
Jei tikėti Platonu, kad žmonės gimsta su skirtingomis sielomis ir skirtingai auklėjami sudaro visą margaspalvės visuomenės spektrą, tai tesės būdu įvesta tvarka valstybėje turėtų užtikrinti, kad gerų piliečių elgesys būtų skatinamas, o blogų piliečių elgesys stabdomas. Mano supratimu, taip lyg ir pratesiamas gamtinis naturalios atrankos procesas, kurio pasekoje ( T. Hobso nuomone) karta po kartos turėtų daugėti žmonių paklūstančių valstybinei tvarkai.
Dabar galime pereiti prie pastarojo šimtmečio teisinių sistemų kaitos. Akivaizdu, kad nebuvo nuoseklaus valstybės tvarkos kaip natūralios atrankos ir auklėjimo sistemos poveiko. XXa. pradžioje turėjome carinės Rusijos imperijos tvarką, vėliau Nepriklausomos Lietuvos, dar vėliau TSRS ir galiausiai šiandieninės Lietuvos įstatymų chaoso "tvarką". Jei tai palygintume su šeima, kurioje kelis kartus keitėsi auklėjimo sistemos(motinos, pamotės-vagilės, tėvai, patėviai-banditai), tai galime įsivaizduoti, koks chaosas yra mūsų piliečių sąmonėje. Tame tarpe ir tų, kurie nedirba atsakingose pareigose. Būtent todėl kovos už žmogaus teises, už teisingumą (kitas klausimas, kokiais būdais tai daroma) pavyzdžių nėra tiek daug. Pažvelkime į faktą. Konstituciniam Teismui paskelbus savivaldos rinkimų įstatymą nekonstituciniu ir tuo padarius jį, negaliojančiu, antroje dalyje rekomendavus nekonstitucinius rinkimus tęsti atimta konstitucinė nepartinių kandidatų teisė būti renkamiems. Grupė piliečių kreipėsi į teismą, tačiau teisingumas dar neatstatytas. Atrodo, kad tai palietė 99%-tų piliečių interesus, bet tik maža dalis apsisprendė bausti partijas kaip nekonstitucinių rinkimų dalyves.
Taigi dar ir dar turime ieškoti atsakymų į klausimus:
Ar pakankamai tobula mūsų teisinė sistema t.y. ar ji pajėgi tarnauti instrumentu Konstitucijos principams įgyvendinti?
Ar ji aprūpinta tinkamais kadrais?
Kur yra rimti neatitikimai ar trūkumai ir kaip juos šalinti?
Jei pateikus visuomenei šių trūkumus šalinančių reformų programą gautume piliečių palaikymą galima tikėtis, kad bus atstatytas teisingumas tiems, kurie nukentėjo nuo valdininkų veikų. Suprantama, kad tai padėtų atstatyti pasitikėjimą valdžia.