SaZ rašė:ar zmogus jos nepatyres supranta jog jis jos nepatyre?
jis irgi jautes yra ta 'kazkokia meile'. galbut is tikruju TU neesi patyrus, bet gi kazka jautei ten...
ar ir vieno zmogelio ir tavo 'meiles' jaustas galima palyginti?
tikrai ne.
manau, jei zmogus pazvelgtu objektyviau i save, suprastu, patyre tikra meile ar ne. arba mano atveju, palygindama su ankstesniais jausmais galiu pasakyt, kurie is ju buvo stipresni.
SaZ rašė:nesakiau, kad neprisimenu. tiesiog kas yra meile gali suprast tik pats. vien tas faktas jog nuomones skiriasi vercia mus susiaurinti meile apibudinancius zodzius.
galu gale lieka viso labo - geras jausmas. ir tai juk butu visiska tiesa.
nzn ausint burna ir bandyt nupasakot ka jauti butu bergdzia, nes kita minute pagalvotum jog kazka pamirsai pasakyt, galbut jog kazka pasakei per daug ir neytema.
zinoma, kiekvienas ja gali suprasti skirtingai, bet bendros tendencijos vistiek yra. pavyzdziui, jei grupes zmoniu paprasytu apibudinti koki kita jausma/emocija, pvz. pavyda, juk apibudinama butu panasiai, tiesa?
o uz bandyma apibudint nieks nemusa, jei kazka pamirsti, visada gali prideti ir pan.
Psichologai teigia, kad iš tikrųjų panašiai ir yra. Jaunystėje arba paskutinėje paauglystės stadijoje žmogui pradeda reikėti artimo žmogaus, tiesiog taip jau įgimta, tokia psichologija. Iš dalies to žmogaus reikia, kad nebūtum vienas.
P. S. Per tą laiką domėjausi intensyviai psichologija ir perskaičiau keletą knygų
visiskai sutinku, kad zmogui reikia kito zmogaus. turejau omeny, kad, jei zmogus buna su kitu zmogum tik is nenoro buti vienam, tai ne meile. juk tai reiskia, jog tu buni su juo tik is savanaudisku paskatu, o ne del jausmu jam.