Pluksnos bandymai. Politinės pasakaitės
Antradienio popietė
Caro Viktoro Gailestingojo menėse knibždėte knibžda lietuvių kunigaikštukų pasiuntiniai. Kunigaikštukai, kaip visada, tarpusavyje persipykę, ieško globėjo kaimynuose. Pasiuntiniai, įgalioti siūlyti carui geriausias kunigaikštuko konkurento žemes ir pilis, išdidžiai šnairuodami vienas į kitą staipėsi sosto salėje. Menkieji pasiuntiniai – teatvežę keletą dešrų rinkių ar deginančio vandenėlio, kukliai trypčiojo prieangyje.
Galų gale buvo paskelbta, kad Viešpats jau atsikėlė ir tuoj pradės priiminėti. Pirmasis alkūnėmis irtis pagavo Stepaška, grafo Zuokolos įgaliotinis. Pirmasis sugebėjo pripuolęs pabučiuoti prabangias caro padalkas. Viktoras Gailestingasis mielaširdingai šypsodamasis klausė jo garbinimų. Priėmęs dovanų miesto planą su pažymėtomis teritorijomis, perdavė jį savo raštininkui Muchtarui, o Stepaškei davė atsakymą: “aplankysiu, laukit, ruoškit sutikimą”.
Kitas pasiuntinys buvo apsimuturiavęs visą veidą, tik akiniai blizgino deglų šviesą. Šis pasistengė pašnibždomis perduoti savo valdovo pageidavimą ir tyliai pakišo kažkokios privatizavimo sutarties projektą. Valdovas ilgai negalvojo. “Netoliese būsiu, užsuksiu ir pas taviškį” – tėkštelėjo akiniuočiui ir mostelėjo prieiti Tado Blindos išvaizdos vyriškiui.
Šis matyt jau buvo dažnas caro svečias, nes tik lengvai linkterėjo ir paskelbė: “Ponia prašo pranešti, kad užsuks aplankyti savo krikštadukrą, susikaupė daug mažų dovanėlių...”. Caras pritariamai pamerkė ir priminė: “ Aš irgi turiu kūmai dovanėlių, teatvažiuoja su keliom karietom”.
Nedrąsiai prisiartino riebuilis pasiuntinys. Matėsi, kad buvo šiek tiek sutrikęs. Sutrikimo priežastis paaiškėjo, kai išdėstė savo reikalą. Jį buvo įgaliojęs ir kunigaikštis ir kunigaikštytė, kiekvienas atskirai kvietė pas save. Žemės jų buvo ne itin didelės, todėl caras ilgai negaišo: “Tegul laukia. Kada nors”.
Patenkintas caras atsilošė soste. Štai kaip reikia tvarkytis. Sekantis.
Caro Viktoro Gailestingojo menėse knibždėte knibžda lietuvių kunigaikštukų pasiuntiniai. Kunigaikštukai, kaip visada, tarpusavyje persipykę, ieško globėjo kaimynuose. Pasiuntiniai, įgalioti siūlyti carui geriausias kunigaikštuko konkurento žemes ir pilis, išdidžiai šnairuodami vienas į kitą staipėsi sosto salėje. Menkieji pasiuntiniai – teatvežę keletą dešrų rinkių ar deginančio vandenėlio, kukliai trypčiojo prieangyje.
Galų gale buvo paskelbta, kad Viešpats jau atsikėlė ir tuoj pradės priiminėti. Pirmasis alkūnėmis irtis pagavo Stepaška, grafo Zuokolos įgaliotinis. Pirmasis sugebėjo pripuolęs pabučiuoti prabangias caro padalkas. Viktoras Gailestingasis mielaširdingai šypsodamasis klausė jo garbinimų. Priėmęs dovanų miesto planą su pažymėtomis teritorijomis, perdavė jį savo raštininkui Muchtarui, o Stepaškei davė atsakymą: “aplankysiu, laukit, ruoškit sutikimą”.
Kitas pasiuntinys buvo apsimuturiavęs visą veidą, tik akiniai blizgino deglų šviesą. Šis pasistengė pašnibždomis perduoti savo valdovo pageidavimą ir tyliai pakišo kažkokios privatizavimo sutarties projektą. Valdovas ilgai negalvojo. “Netoliese būsiu, užsuksiu ir pas taviškį” – tėkštelėjo akiniuočiui ir mostelėjo prieiti Tado Blindos išvaizdos vyriškiui.
Šis matyt jau buvo dažnas caro svečias, nes tik lengvai linkterėjo ir paskelbė: “Ponia prašo pranešti, kad užsuks aplankyti savo krikštadukrą, susikaupė daug mažų dovanėlių...”. Caras pritariamai pamerkė ir priminė: “ Aš irgi turiu kūmai dovanėlių, teatvažiuoja su keliom karietom”.
Nedrąsiai prisiartino riebuilis pasiuntinys. Matėsi, kad buvo šiek tiek sutrikęs. Sutrikimo priežastis paaiškėjo, kai išdėstė savo reikalą. Jį buvo įgaliojęs ir kunigaikštis ir kunigaikštytė, kiekvienas atskirai kvietė pas save. Žemės jų buvo ne itin didelės, todėl caras ilgai negaišo: “Tegul laukia. Kada nors”.
Patenkintas caras atsilošė soste. Štai kaip reikia tvarkytis. Sekantis.
Борщ с подносом
Кай Викторас ужсимаудаво саво гиргжданчюс одинюс батус ир ужгродаво Архангелско армоника висос Турнишкю бобос лейпдаво иш мейлес Викторуй. Ир Адамсуй ир Казитей лабай рейкейо Викторо парамос, кад Викторас бобомс пасакиту уж ка рейк балсоти. Тад абу то патиес ир папраше Викторо.
Викторас пасаке кас падарис гражесни Борщ с Подносом там йис ир падес.
Кай Викторас ужсимаудаво саво гиргжданчюс одинюс батус ир ужгродаво Архангелско армоника висос Турнишкю бобос лейпдаво иш мейлес Викторуй. Ир Адамсуй ир Казитей лабай рейкейо Викторо парамос, кад Викторас бобомс пасакиту уж ка рейк балсоти. Тад абу то патиес ир папраше Викторо.
Викторас пасаке кас падарис гражесни Борщ с Подносом там йис ир падес.
Tie patys barščiai/tęsinys
Adamsas suvokdamas savo misiją ir Viktoro žodžio galią Turniškėse greituoju būdu nuskuodė pas Almutę virti barščių.
Kazytė giliai atsiduso ir irgi pastvėrė mobilų skambinti.
Almutei pavyko išvirti barščius. Teisingai sakė jos gudrusis Adamsiukas, kad barščiai yra tas pats gaspacho , tik kad šiltas. O jau gaspacho ir kitų meksikoniškų gudrybių jie buvo prisižiūrėję atostogaudami. Almutė nepagailėjo barščiams nunešti ir gražaus meksikietiško padėklo, nes jos vyras rado senuose žodynuose , kad tas Podnos yra ne panosė , o padėklas. Ot gudras tas Viktor, pagalvojo Adamsas, bet aš irgi ne iš kelmo spirtas...
Kai uždusęs Adamsas grįžo pas Viktorą su karštu gaspacho, sorry – barščiais, Kazytės dar nebuvo. Viktoras pagyrė Adamsą už greitumą ir, išsitraukęs iš už bato aulo margai dažytą riazanietišką šaukštą, sėdo ragauti Almutės sriubos. Nespėjo susiraukti po pirmo šaukšto, kai atsidarė durys ir taboras čigonų dainuodami „ Pan ty nash, Viktor- gospodin“ šluodami viską sijonais ir gitaromis įnešė sidabrinį sriubinį garuojantį Faberge rankų darbo puodą iš Peterburgo . Iš paskos kukliai nuleidusi akeles įtipeno ekonomistė Kazytė.
Viktoras išsižiojo ir padėjo šaukštą. Kai jį apspito plodamos čigonės jis pasileido ratu aistringai šūkčiodamas ir pritūpdamas. Visi plojo, ūkčiojo ir šėlo.
.....Adamsas palikęs savo gaspacho tyliai išėjo. Jo nebereikėjo šitoje gyvenimo šventėje....
Adamsas suvokdamas savo misiją ir Viktoro žodžio galią Turniškėse greituoju būdu nuskuodė pas Almutę virti barščių.
Kazytė giliai atsiduso ir irgi pastvėrė mobilų skambinti.
Almutei pavyko išvirti barščius. Teisingai sakė jos gudrusis Adamsiukas, kad barščiai yra tas pats gaspacho , tik kad šiltas. O jau gaspacho ir kitų meksikoniškų gudrybių jie buvo prisižiūrėję atostogaudami. Almutė nepagailėjo barščiams nunešti ir gražaus meksikietiško padėklo, nes jos vyras rado senuose žodynuose , kad tas Podnos yra ne panosė , o padėklas. Ot gudras tas Viktor, pagalvojo Adamsas, bet aš irgi ne iš kelmo spirtas...
Kai uždusęs Adamsas grįžo pas Viktorą su karštu gaspacho, sorry – barščiais, Kazytės dar nebuvo. Viktoras pagyrė Adamsą už greitumą ir, išsitraukęs iš už bato aulo margai dažytą riazanietišką šaukštą, sėdo ragauti Almutės sriubos. Nespėjo susiraukti po pirmo šaukšto, kai atsidarė durys ir taboras čigonų dainuodami „ Pan ty nash, Viktor- gospodin“ šluodami viską sijonais ir gitaromis įnešė sidabrinį sriubinį garuojantį Faberge rankų darbo puodą iš Peterburgo . Iš paskos kukliai nuleidusi akeles įtipeno ekonomistė Kazytė.
Viktoras išsižiojo ir padėjo šaukštą. Kai jį apspito plodamos čigonės jis pasileido ratu aistringai šūkčiodamas ir pritūpdamas. Visi plojo, ūkčiojo ir šėlo.
.....Adamsas palikęs savo gaspacho tyliai išėjo. Jo nebereikėjo šitoje gyvenimo šventėje....
Rye on the rocks
Adamsas daug negerdavo, nors ir buvo lietuvis. Pasidarydavo vieną „Rye on the rocks“ ir vakarui užtekdavo. Tad dabar susinervinęs irgi pasidarė vieną....
Ūmai atlėkė linksma Kristina ir pasigirdama susakė, kad išnuomavo savo trobesius Kazytei. Kazytė ten darys štabą. Kristina pasakė , kad gaus už tai daug pinigų ir Mykolas pirks bričkelę apie kurią nuo mažens svajojo Kristutė. Adamsas pasidarė dar vieną Rye on the rocks. Išdavikai. Kai pamatė labai lėtai pravažiuojantį pro jo langus Mykolą su nauja bričkele pasidarė dar trečią. Kai dar lėčiau bričkelė parvažiavo atgal - Adamsas neišlaikė ir išgėrė ir penktą, ir šeštą. Po to patampė lūpas kaip Julas Brineris ir Čarlzas Bronsonas, pasiėmė beisbolo lazdą ir lėtu žingsniu išėjo į dulkiną ulyčią.
Ulyčia pajautė kad bus blogai ir net vištos puolė slėptis. Mykolas greituoju būdu įvarė bričką į kluoną. Ir pats ten užsisklendė kluono vartus. Kiek pagalvojęs pristūmė dar kelias geras trinkas. Kad neišlaužtų. Sukaupęs drąsą žvilgtelėjo pro plyšį. Adamsas kaip tik priėjo prie Viktoro durų.
- You , fucking bastard, come on ..., - ir trenkė beisbolo lazda per duris.
Lazda lūžo( buvo gintarinė ir pirkta dzžžž... na nesvarbu turguje). Adamsas prarado pusiausvyrą(šeši Rye on the rocks...). Pargriuvo. Ir nebegalėjo atsikelti.
Viktoras išėjo ir pamokomai tarė:
- Vo, amerikancas.... Nū nesuprantate Jūs amerikancai, lietūvių. Ir gerti nemokate...
Vat aš tai suprantu lietūvius...
Ir uždarė duris.
Turniškes apgaubė tamsa.
Adamsas daug negerdavo, nors ir buvo lietuvis. Pasidarydavo vieną „Rye on the rocks“ ir vakarui užtekdavo. Tad dabar susinervinęs irgi pasidarė vieną....
Ūmai atlėkė linksma Kristina ir pasigirdama susakė, kad išnuomavo savo trobesius Kazytei. Kazytė ten darys štabą. Kristina pasakė , kad gaus už tai daug pinigų ir Mykolas pirks bričkelę apie kurią nuo mažens svajojo Kristutė. Adamsas pasidarė dar vieną Rye on the rocks. Išdavikai. Kai pamatė labai lėtai pravažiuojantį pro jo langus Mykolą su nauja bričkele pasidarė dar trečią. Kai dar lėčiau bričkelė parvažiavo atgal - Adamsas neišlaikė ir išgėrė ir penktą, ir šeštą. Po to patampė lūpas kaip Julas Brineris ir Čarlzas Bronsonas, pasiėmė beisbolo lazdą ir lėtu žingsniu išėjo į dulkiną ulyčią.
Ulyčia pajautė kad bus blogai ir net vištos puolė slėptis. Mykolas greituoju būdu įvarė bričką į kluoną. Ir pats ten užsisklendė kluono vartus. Kiek pagalvojęs pristūmė dar kelias geras trinkas. Kad neišlaužtų. Sukaupęs drąsą žvilgtelėjo pro plyšį. Adamsas kaip tik priėjo prie Viktoro durų.
- You , fucking bastard, come on ..., - ir trenkė beisbolo lazda per duris.
Lazda lūžo( buvo gintarinė ir pirkta dzžžž... na nesvarbu turguje). Adamsas prarado pusiausvyrą(šeši Rye on the rocks...). Pargriuvo. Ir nebegalėjo atsikelti.
Viktoras išėjo ir pamokomai tarė:
- Vo, amerikancas.... Nū nesuprantate Jūs amerikancai, lietūvių. Ir gerti nemokate...
Vat aš tai suprantu lietūvius...
Ir uždarė duris.
Turniškes apgaubė tamsa.
Gželės arbatos servizas
Viktoras po čigoniškų švenčių ir Adamso pasitrankymų atsibudo puikiai nusiteikęs. Viskas klojasi taip gerai,kad net nesisapnavo. Miegamojo langas buvo pravertas ir iš miško sklido paukštelių džiugus choras. Suokia kaip žurnalistai,pagalvojo Viktoras.
Ūmai lange sušmėžavo sprandas su kokiomis aštuoniomis raukšlėmis. Viktoras susidomėjo. Viktoras nuėjo virtuvėn atsigerti vandens ir pro langą vėl pamatė sprandą jau su septyniomis raukšlėmis. Jam tai kažką priminė. Bet ką?
Na tiek to. Bet ar čigonai vakar ko nepavogė? Viktoras puolė skaičiuoti savo turtą. Riazanietiški šaukštai - šešiolika. Palecho dėžutės - dvidešimt. Armonika iš Archangelsko - viena. Tulos samovaras - vienas.Gželės arbatos servizai - du. Ėėė, o kur gi trečias. Nū, svolota, pavogė,nū čigonai... bezobrazijų čiornožopai.
Vest Pointas. Taip Viktoras prisiminė kur matė tokius sprandus su aštuoniomis rievėmis- Vest Pointe,Amerikos karo akademijos kursantai. Tokie sveikai atmaitinti bugajai. Bet prie ko čia Vest Pointas? Reikia eiti ieškoti Gželės servizo.Gal čigonai krūmuose paslėpė.
Akurat. Už alyvų krūmo Gželės servizas puikavosi ant baltutėlės staltiesės. Malonus nedidukas juodaplaukis žmogutis su didelėmis ausimis gėrė iš Viktoro servizo arbatą ir šypsodamasis sakė :
- Good morning, Viktor...
Už jo stovėjo trys kiek rimtesni stambių sprandų savininkai. Tie patys kur rytą vaidenosi Viktorui. Viktoras išspaudė šypseną ,pamojavo rankele ir grįžo namo net arbatos neišgėręs iš savo Gželės mylimo puodelio.
Vakare Viktoras kaimo bendruomenei paskelbė,kad nerems anei vieno kandidato. Nei Adamso,nei juo labiau Kazytės. Kazytės antakiai po tokios žinios užlipo į patį kaktos viršų ir nenulipo iki gaidžiai sugiedojo.
Adamsas pagalvojo tokia proga reikia "Rye on ....",bet pamatęs Almos akis prisiminė beisbolo lazdą ir tarė sau ne ,šiandien nereikia.
Viktoras po čigoniškų švenčių ir Adamso pasitrankymų atsibudo puikiai nusiteikęs. Viskas klojasi taip gerai,kad net nesisapnavo. Miegamojo langas buvo pravertas ir iš miško sklido paukštelių džiugus choras. Suokia kaip žurnalistai,pagalvojo Viktoras.
Ūmai lange sušmėžavo sprandas su kokiomis aštuoniomis raukšlėmis. Viktoras susidomėjo. Viktoras nuėjo virtuvėn atsigerti vandens ir pro langą vėl pamatė sprandą jau su septyniomis raukšlėmis. Jam tai kažką priminė. Bet ką?
Na tiek to. Bet ar čigonai vakar ko nepavogė? Viktoras puolė skaičiuoti savo turtą. Riazanietiški šaukštai - šešiolika. Palecho dėžutės - dvidešimt. Armonika iš Archangelsko - viena. Tulos samovaras - vienas.Gželės arbatos servizai - du. Ėėė, o kur gi trečias. Nū, svolota, pavogė,nū čigonai... bezobrazijų čiornožopai.
Vest Pointas. Taip Viktoras prisiminė kur matė tokius sprandus su aštuoniomis rievėmis- Vest Pointe,Amerikos karo akademijos kursantai. Tokie sveikai atmaitinti bugajai. Bet prie ko čia Vest Pointas? Reikia eiti ieškoti Gželės servizo.Gal čigonai krūmuose paslėpė.
Akurat. Už alyvų krūmo Gželės servizas puikavosi ant baltutėlės staltiesės. Malonus nedidukas juodaplaukis žmogutis su didelėmis ausimis gėrė iš Viktoro servizo arbatą ir šypsodamasis sakė :
- Good morning, Viktor...
Už jo stovėjo trys kiek rimtesni stambių sprandų savininkai. Tie patys kur rytą vaidenosi Viktorui. Viktoras išspaudė šypseną ,pamojavo rankele ir grįžo namo net arbatos neišgėręs iš savo Gželės mylimo puodelio.
Vakare Viktoras kaimo bendruomenei paskelbė,kad nerems anei vieno kandidato. Nei Adamso,nei juo labiau Kazytės. Kazytės antakiai po tokios žinios užlipo į patį kaktos viršų ir nenulipo iki gaidžiai sugiedojo.
Adamsas pagalvojo tokia proga reikia "Rye on ....",bet pamatęs Almos akis prisiminė beisbolo lazdą ir tarė sau ne ,šiandien nereikia.
Terbelė
Kristina išsigandusi pakėlė kojas. Būtų nepakėlusi būtų Čikis trenkęsis į jos kojas ir dar neaišku kam būtų blogiau.Bet dabar Čikis nulėkė labai toli ir cypė jau kažkur miške. Kristina pagalvojo , kad Mykolas dar turi jėgos, tokie pečiai. Mykolas viską mėtė ir vertė namus . Niekur nebuvo jo terbelės , su kuria jis jaunas pėsčiomis išėjo Kaunan mokslų mokytis.
Kristina bandė švelniai išklausti Mykolo na kam jam terbelė, yra gi gražus jo odinis portfeliukas , su tokiais ir Viktoras su Vytautu vaikšto ir nesigėdija. Bet išgirdo“ Mauči, boba“ . Ir tylėjo. Retai bet būdavo, pašėldavo ir Mykolas.
Po 1962 metų „Tiesos“ komplektu pagaliau atsirado terbelė. Viduje buvo pilna mumifikuotų gyvūnėlių lavonėlių , kažkokių sukietėjusių išskyrų, bet tai buvo ta pati terbelė. Mykolas ją apkabino ir prisiminė laiką , kai jis dar nieko nevaldė , lakstė kaip jaunas kumeliukas kur reikia ir nereikia.... čia praleisime kelis epizodus... ir vėl prisiminė dabartinius bičiulius. Partijos ir nepartijos. Iš karto apėmė šleikštulys. Pats sau uždavė klausimus. Pats sau negalėjo atsakyti.
Kai po geros valandos su terbele išlindo iš rūsio kieman Turniškių kaimelis visu rinkėjų sąrašu buvo susirinkęs palei tvorą , bet į kiemą nedrįso nė kojos žengti. Visi buvo susirinkę , net šaipokas Vytautas tylėjo, kaip tylėjo Viktoras, Kazytė, Petriukas ir visi kiti. Net Čikis laižydamas pamuštą kojelę ir tyliai unkšdamas suprato momento svarbą.
Mykolas lauktos kalbos nepasakė. Mostelėjo ranka susirinkusiems. Ir išėjo per Lietuvos laukus plačiu žingsniu su terbele ant peties..
- Kaip lietuviškas beržas, -bubtelėjo kažkas turniškiečių minioje ....
Terbelę pasiėmė Zuokas.
O Mykolui vėl reikia kažkieno šliukšles šluoti.
Kristina išsigandusi pakėlė kojas. Būtų nepakėlusi būtų Čikis trenkęsis į jos kojas ir dar neaišku kam būtų blogiau.Bet dabar Čikis nulėkė labai toli ir cypė jau kažkur miške. Kristina pagalvojo , kad Mykolas dar turi jėgos, tokie pečiai. Mykolas viską mėtė ir vertė namus . Niekur nebuvo jo terbelės , su kuria jis jaunas pėsčiomis išėjo Kaunan mokslų mokytis.
Kristina bandė švelniai išklausti Mykolo na kam jam terbelė, yra gi gražus jo odinis portfeliukas , su tokiais ir Viktoras su Vytautu vaikšto ir nesigėdija. Bet išgirdo“ Mauči, boba“ . Ir tylėjo. Retai bet būdavo, pašėldavo ir Mykolas.
Po 1962 metų „Tiesos“ komplektu pagaliau atsirado terbelė. Viduje buvo pilna mumifikuotų gyvūnėlių lavonėlių , kažkokių sukietėjusių išskyrų, bet tai buvo ta pati terbelė. Mykolas ją apkabino ir prisiminė laiką , kai jis dar nieko nevaldė , lakstė kaip jaunas kumeliukas kur reikia ir nereikia.... čia praleisime kelis epizodus... ir vėl prisiminė dabartinius bičiulius. Partijos ir nepartijos. Iš karto apėmė šleikštulys. Pats sau uždavė klausimus. Pats sau negalėjo atsakyti.
Kai po geros valandos su terbele išlindo iš rūsio kieman Turniškių kaimelis visu rinkėjų sąrašu buvo susirinkęs palei tvorą , bet į kiemą nedrįso nė kojos žengti. Visi buvo susirinkę , net šaipokas Vytautas tylėjo, kaip tylėjo Viktoras, Kazytė, Petriukas ir visi kiti. Net Čikis laižydamas pamuštą kojelę ir tyliai unkšdamas suprato momento svarbą.
Mykolas lauktos kalbos nepasakė. Mostelėjo ranka susirinkusiems. Ir išėjo per Lietuvos laukus plačiu žingsniu su terbele ant peties..
- Kaip lietuviškas beržas, -bubtelėjo kažkas turniškiečių minioje ....
Terbelę pasiėmė Zuokas.
O Mykolui vėl reikia kažkieno šliukšles šluoti.
Juodas katinas
Per kelią perbėgo juodas katinas ir lyg tyčiodamasis paskersakiavo į Mykolą .
Mykolas prisėdo ant kelmelio. Iki Tytuvėnų vienuolyno dar gabalas kelio. O ir tas katinas...
Pažvelgė atgal . Virš Turniškių kilo juodi gaisro debesys. Girdėjosi moterų klyksmai ir stiklų daužymo garsai. Idritvaipalka, pagalvojo, nespėjau nė šešių kilometrų nueiti...
Kai grįžo Turniškėsna jau buvo naktis ir maištininkai bei chuliganai girti miegojo patvoriais.
- Visi renkatės mano kieme rytą , - savo valdingu bosu pareiškė Mykolas.
Rytą turniškėnai rinkosi apsiblausę, bijantys pažvelgti vienas į kitą. Su taksi atlėkė ir Artūras Z. Kai kam dar spėjo išdidžiai mestelti, kad buvęs atostogų užsienyje, Lenkijoje....
Nuošaliau stovėjo chuliganai. Buvo mažučiai ir didelėmis akimis liūdnai žiūrėjo į Mykolą .Nuo jų jau sklido negeras kvapas. Jie užpakaliais glaudėsi prie tvoros dėl viso pikto. Net Kazytė slinko tolyn nuo jų.
- Nū, bašibuzukai, ką vakar pridirbote, - sužaibavo akimis Mykolas.
- Atleiskite mums, kaimynai, - puolė ant kelių mažiausias.
- Degtinės rusiškos padauginome, žolelių buvo papilta į degtinę, - sriūbavo antras.
Mykolas rūsčiai suraukęs antakius tylėjo....
... "Ką gi, ir aš girtas dar ne tiek pridariau" - prisiminė Maišiogalos miškus Mykolas. Reik tvarkytis.
Pirmiausia reik suminkštinti Dievų rūstybę. Ponia Lola Švylė buvo jam išaiškinusi, kad Dievai mėgsta šviežią ožio kraują. Ūkininkus Mykolas gerbė, todėl nenorėjo jų turto eksproprijuoti. Pasikvietė pasiuntinuką Andriušą ir liepė jam mokytis bliauti ožio balsu. "Būsi Išrinktasis", - tėviškai paglostė jam galvelę.
Per kelią perbėgo juodas katinas ir lyg tyčiodamasis paskersakiavo į Mykolą .
Mykolas prisėdo ant kelmelio. Iki Tytuvėnų vienuolyno dar gabalas kelio. O ir tas katinas...
Pažvelgė atgal . Virš Turniškių kilo juodi gaisro debesys. Girdėjosi moterų klyksmai ir stiklų daužymo garsai. Idritvaipalka, pagalvojo, nespėjau nė šešių kilometrų nueiti...
Kai grįžo Turniškėsna jau buvo naktis ir maištininkai bei chuliganai girti miegojo patvoriais.
- Visi renkatės mano kieme rytą , - savo valdingu bosu pareiškė Mykolas.
Rytą turniškėnai rinkosi apsiblausę, bijantys pažvelgti vienas į kitą. Su taksi atlėkė ir Artūras Z. Kai kam dar spėjo išdidžiai mestelti, kad buvęs atostogų užsienyje, Lenkijoje....
Nuošaliau stovėjo chuliganai. Buvo mažučiai ir didelėmis akimis liūdnai žiūrėjo į Mykolą .Nuo jų jau sklido negeras kvapas. Jie užpakaliais glaudėsi prie tvoros dėl viso pikto. Net Kazytė slinko tolyn nuo jų.
- Nū, bašibuzukai, ką vakar pridirbote, - sužaibavo akimis Mykolas.
- Atleiskite mums, kaimynai, - puolė ant kelių mažiausias.
- Degtinės rusiškos padauginome, žolelių buvo papilta į degtinę, - sriūbavo antras.
Mykolas rūsčiai suraukęs antakius tylėjo....
... "Ką gi, ir aš girtas dar ne tiek pridariau" - prisiminė Maišiogalos miškus Mykolas. Reik tvarkytis.
Pirmiausia reik suminkštinti Dievų rūstybę. Ponia Lola Švylė buvo jam išaiškinusi, kad Dievai mėgsta šviežią ožio kraują. Ūkininkus Mykolas gerbė, todėl nenorėjo jų turto eksproprijuoti. Pasikvietė pasiuntinuką Andriušą ir liepė jam mokytis bliauti ožio balsu. "Būsi Išrinktasis", - tėviškai paglostė jam galvelę.
Na kadangi cia bendras forumas, tegul buna. Sveikas humoras nepamaisys. Beto as siek tiek susidomejau, tai manau cia papostinsiu apie Zuoka.Nightcom rašė:Laurynai usieni yr bet taip tingysi postint taigi ,cia ne knygu ir lyteraturos forumas, tegul eina i straipsnius ir ten postina
O siap galime uzkurt koki interneto romana apie zaidimus.