Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.
Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.
Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.
Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei...
Mūsų name yra vaikų ir senelių, kurie dar neina į mokyklą.
Karvė - tai didelis gyvūnas, kuris savo kampuose turi kojas.
Berniukas įėjo į klasę, nuleido galvą ir taip žemyn galva stovėjo.
Princas palaikė Undinėlę moterimi, nes nematė jos žemiau juosmens.
Jis buvo pasiturintis ūkininkas: turėjo kiaulę, arklį ir žmoną...
Mano tėvai - ūkininkai. Sėdi, dėžes krauna...
Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą...
Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.
Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.
Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko...
Mano įsimintiniausia diena - tyli liepos naktis...
Ji buvo labai išsilavinusi, todėl kvėpinosi kvepalais.
Miesto centre auga parkas, apsodintas mūsų tėvais.
Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.
Vinco Kudirkos tėvai buvo paprasti kolūkiečiai.
Perskaitęs savo "Dievų mišką" Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.
Senovėje beždžionės buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis...
Žiemą miške neliko nė vieno čiulbančio paukštelio, išskyrus varną.
Vartininko akys, kaip ir jo kojos, bėgiojo paskui kamuolį.
Šunų parodoje dalyvavo dogai, vilkšuniai, laikos, sargiai, bokseriai ir teisėjai.
Ant savo galo vabalas turi švieselę, kuria ir vilioja pateles.
Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų...
Tarasas Bulba turėjo du sūnus: Ostapą ir Benderi.
Pačios gražiausios rajono karvės prizą išlošė mūsų gerbiamoji mero žmona.
Kadangi Pečiorinas - nereikalingas žmogus, tai ir rašyti apie jį nėra reikalo.
Su barzda, bet labai stiprus žaidėjas.
Po to, kai Onieginas išvažiavo, Tatjana dažnai lankydavosi jo kabinete ir palaipsniui tapo moterimi.
Tatjana labai mylėjo gamtą, todėl labai dažnai lakstydavo į lauką.
Dubrovskis santykiaudavo su Maša per šoną.
Onieginas išėjo per užpakalini išėjimą ir išvažiavo.
It šuo sustaugė nežmonišku balsu.
Vronskis susiėjo su Ana nauju, nepriimtinu mūsų šalyje, būdu.
Barklajus atsikėlė ir pamatė išdraskytus savo kareivių užpakalius.
Tatjana važiavo karietoje su atviru užpakaliu.
Kunigaikštis Nechliudovas buvo inteligentiškas žmogus, todėl dažnai šlapindavosi kvepalais.
Pavelas Petrovičius atvažiavo į dvikovą su baltais pantalonais. Jie išsiskyrė ir pasigirdo šūvis.
Och! - tarė jis laužyta lietuvių kalba.
Ant ežero kranto melžėja melžė karves, o vandenyje viskas atsispindėjo atvirkščiai...
Pjero užpakalyje kažkas baisiai sušnypštė ir... sprogo bomba.
Iš miško girdėjosi mergaitės riksmas, palaipsniui pereinantis į moterišką.
Jos plaukai išsimėtė ant pagalvės, ant kurios gulėjo jos galva, apdengdami jos veidą.
Mūšio lauke girdėjosi mirusiųjų riksmas ir vartojimai.
Tarasas Bulba sušuko savo sūnui: "Kuo tave padariau, tuo ir užmušiu!"
Mūsų kolūkyje kiekviena melžėja duoda vidutiniškai po 10 litrų pieno per dieną.
Mergaitės ėjo sniegu ir draugiškai girgždėjo kojomis.
Pirmoji karvių grupė, kaip ir pirmoji meilė, įsimena visam gyvenimui.
Vartus galima apginti bet kuria kūno dalimi.
Komjaunuoliai darbavosi dieną ir naktį, nepadedami rankų, nesikeldami iš patalo.
Visas parduotuvės pardavėjo užpakalinis praėjimas buvo užverstas dėžėmis.
Makulatūros rinkimo dieną visi berniukai ateina su forma, o mergaitės - beformės.
Vietoj žaidėjo sėkmingai sužaidė atstatyta koja.
Nagulnovas vaikštinėjo po kaimą ir savo ginklu gąsdino moteris.
Sobakevičius net savo išvaizda buvo panašus į šunį.
Gyvulinis stebuklas! Jonukas pavirsta avinu!
Upėje mirksėjo žvaigždės.
Melžėja karves iš baubimo pažįsta.
Su karve atlikau kontrolinį melžimą.
Adelė ir Jonas visiškai neprižiūri kolūkio arklių, kurie dažniausiai būna girti.
Jis visuomet toks būdavo: rankose šautuvas, o pats visuomet priekyje.
Geriausi mokiniai talpinami į stendą.
Buvo suorganizuota ekskursija į istorinį Šeduvos malūną.
Visą dieną išbuvau lauke, o sutemus apmatavau rugius.
Pradėjome sėti rugius nuo kalio druskos.
Vieną darbininką prie sėjamosios palikti negalima, nes gali pavogti.
Keturias tonas grūdų kūlė kontoros darbuotojai.
Jaunas traktorininkas užsispyrė ir sulaužė kultivatorių.
Mes su kontoros darbuotojais rūšiavome kviečių pėdus po mašina.
Po susirinkimo buvo priimtas papildomas atlyginimas už viršnorminį darbą.
Rugiapjūtės darbuose dalyvavo pievų darbuotojai, kolūkiečiai ir arkliai.
Išsėjimo normą padidinome keliais brūkšneliais dėl nešvarumo.
Kolūkiečiai buvo paraginti, kad pravestų pinigus į taupomąją kasą tiesiai iš kolūkio.
Prieš arimo varžybas žemės ūkio inžinieriai kruopščiai patikrino kiekvieno traktoriaus techninį stovį ir teorines žinias.
Kolūkiečiams buvo duodamas blogos kokybės šienas, neėdamas.
Tą dieną vandens vežėjas iš pat ryto daug gėrė, todėl karvėms neužteko vandens.
Mūsų mokykloje nėra jokio vyriško auklėjimo, todėl berniukai vaikščioja kažkokie... belyčiai.
Praktikos metu kiekviena moksleivė privalėjo įregistruoti ir atlikti penkis gimdymus.
Kūnai su vienodais užtaisais stumia vienas kitą, o kūnai su skirtingais - traukia.
"...plaukai sušukuoti į užpakali ."
Vairuotojas bijojo vietos, iš kurios pasirodo vaikai.
Į nušienautą pievą paskyriau arklį su jauna grėbėja.
Iš visų gyvūnų pavojingiausias - žmogus.
Mūsų planetoje dar yra daug vietų, kur nestovėjo ne tik žmogaus, bet ir mokslininko koja.
Auklėtoja yra nervuotas daiktas.
Moterys, melžiančios pieno linijas, prieš melžimą jas tikrina.
Pilietis J. B. pragėrė 2 avis, 10 vištų, karvę, žmoną ir kitus gyvulius.
Darbo didvyrio vardą jis užsidirbo ant garvežio.
Radistas užsidėjo antausius.
Automobilis apvirto ir užsimušė.
Gydytojai dažnai būna moterimis ir net karininkais.
Kad apsaugotume soliterį nuo ligų, reikia dažnai plauti rankas.
Surinktas vaistažoles pardavėm vaistinei kartu su klasės auklėtoja.
Pasiklausius senovės dainų, galima galvoti, kad iš karo grįžta tik vieni arkliai.
Po mirties J. Puodžiūnas užrašo bažnyčiai savo turtą.
Apsileidėlių į upes palieta nafta užteršia ir žuvis.
Kambaryje sėdėjo du žmonės ir milicininkas...
Berniukai kvėpuoja pilvu, o mergaitės - šlaunimis.
Mokinius panaudoja skiepijimui prieš šiltinę.
Kai senovės egiptiečiai mirdavo, jie išsibalzamuodavo.
Žana d'Ark buvo vienintelė mergelė Prancūzijoje, už ką ir susilaukė bausmės.
Žuvims patinka skystas deguonis, bet jos plaukioja vandenyje.
Brisius paseno ir nebetiko naudojimui.
Lietingu laikotarpiu be lietsargio žmonės apsišlapina.
Prie carų už rūkymą nukirsdavo galvą, bet ir nukirtus, atkaklūs vis tiek rūkė.
Aš nuo pat vaikystės svajojau būti gydytoju ir pjaustyti žmonėms rankas, kojas ir kitus jiems reikalingus organus.
Tigras - tai ta pati, tik didingai alkana katė.
Žiaunos - tai žmogaus kaukolės dalis.
Ši šeima turėjo daug kelmų, kuriuose gyveno bitės.
J. Biliūno apsakymas "Ubagas" suteikia mums peno pasvarstymui.
Autorius pasakoja apie bičių ir Petro Sabaliūno draugystę.
Ubago vaidmenį apsakyme atlieka kadaise buvęs turtingas Petras Sabaliūnas.
Viskas pasikeitė kai vaikas apsiženijo.
Jo charakteris niekaip nepritapo prie to, kas jam atsitiko.
O žmogus jaučiasi kaltas tik dėl savo silpnumo ir skausmo iš vidaus.
Amžiaus pradžioje daug žmonių ligotų, ubagų. Kai kuriems mes padedame, kai kurie mums padeda. Geriau, žinoma, kada padeda. Patiems duoti kažką kartais sunku - gaila.
Skriauda buvo didesnė už jį patį.
Argi galima savo kraują išvaryti iš namų?
Manau, kad visų nelaimių žmonėms nepavyks niekada išvengti, o požiūris, jog kiekvienas turi kovoti už save yra tikra nesąmonė.
Nemanau, kad verta išeiti iš gyvenimo jei meilės reikalai šiuo metu tiesiog nesutaria.
Jaunimas - tai visada problema, visada tragedija.
Beatričė buvo meilės, šilumos šaltinis, kurio taip trūko jaunuoliams ir jai pačiai.
Ji buvo visai dar vaikas, todėl ir blaškėsi iš vieno galo į kitą.
Su savo skaisčia siela, gerumu, noru pakeisti pasaulį Beatričė iškeliavo anapus.
Beatričė negali egzistuoti meilės stokojančiame pasaulyje, tad nusprendžia nutraukti kančias.
Žinote, perskaičius dramą, mano širdį apgaubė skausmas.
Gal vertėtų dažniau žiūrėti į savo vidų.
Beatričė suprato, kad jaunuoliai yra peržengę tą ribą "už kurios nieko nesupranta".
Jį mylėjo ne tik vaikai ir kaimynai, bet ir pačios bitės.
Pagrindinis veikėjas labai mylėjo bites ir turėjo jų labai daug, kad užtekdavo ir kaimynams, ir vaikams, ir užeinantiems svečiams pavaišinti.
Mes žinome, kad bitės yra lietuvių nacionalinis naminis gyvūnas.
Kaip jį myli visi kaimo vaikai, ir net tokie plėšrūs vabzdžiai, kaip bitės, jam nieko nedaro.
Šis kūrinys yra toks realistiškas, į jį galima taip įsijausti, kad netgi beveik neverkiantis žmogus gali pravirkti. Kūrinio autorius paskatina tai daryti. Jis analizuojamo teksto svarbiausioje vietoje pravirkdo Petrą Sabaliūną.
Kūrinys lygiavertis gyvenimui, tuo pačiu atspindintis tikrovę.
Žmogus visų pirma esi viduje, o ne išorėje.
Novelės pasakotojas išreiškiamas veikėju.
Taigi šios novelės problema - žmonijos "meilė" savo tėvams...
Ištraukos erdvė atvira, nes veiksmas vyksta kieme. Juk tada niekas neįsileisdavo ubago į namus.
Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.
Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka ("užgeria iš butelio").
Duona - šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.
Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė - tai Vytautas Mačernis.
Liudas Vasaris pakėlė sutanos skverną ir parodė savo tikrąjį veidą.
Vidurnakčio tyloj išsiskleidė Antano Baranausko pumpuras.
Iš meilės tėvynei galima nugraužti medį.
Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano močiutė.
"Daėjau" iki kitos meilės rūšies - tai meilė tarp šeimos narių.
Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.
J. Grušas - vienas didžiausių moralistų ir dramaturgų lietuvių poezijoje.
Ji kankinosi ir ieškojo savo galvoje išeities.
Meilė kaip NSO, visi sakė, kad ją matė, bet niekas negali smulkiai paaiškinti, kas tai yra.
Meilė, džiazas ir velnias - tai trys banginiai, ant kurių laikosi jaunimas.
Priešingybės visada pasitraukia.
Grušas sugebėjo parodyti pasaulį iš visų įmanomų pusių.
Beatričė mato, kad pasaulis rieda žemyn ir nori padėti, atverti žmonėms akis.
Man iš karto tapo aišku, kad kitos Beatričės nėra ir nebus, kad dabar pasaulis prarado vienintelę viltį išsigelbėti.
Gyvenimas - tai didelis kamuolys, kuris milžinišku greičiu rieda į priekį, o mes, žmonės, esame kaip voverės rate.
Petras būdamas jaunas mylėjo svetimus vaikus, o juk šitų vaikų gyslomis teka ir jo kraujas.
Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.
Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.
Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.
Būrai savo trobose kartu su gyvuliais laikė vištas ir net žmones.
Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.
Šis pasisakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.
Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.
Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti.
Antanas Vienuolis buvo garsus todėl, kad gimė prie Šventosios.
Vasarą aš atostogauju ir kitokius darbus dirbu.
Pažeidžiami jo vidiniai jausmai, tai atsispindi ir už namo sienų: "liūdesys skleidėsi iš laukų"...
Gerklė - balso perdavimo organas, o jos išdžiūvimas - tai balso slopinimas. Tačiau patriotizmas buvo stipresnis, todėl krūtinės garavo. Garavimas - tai karštis, o karštis - tai stipri meilė tėvynei.
Vėl susidarė nemalonus jausmas, kad eilėraštis skirtas mirusiems draugams.
Autorius suteikia skaitytojui saldumo ir gaivos pojūtį.
Ištrauka tarytum susluoksniuota kaip pyragas: gera - bloga ir vėl gera, paskui vėl bloga.
Sabaliūnas visą gyvenimą buvo paskyręs šiems mažiems, skraidantiems, medų nešantiems sutvėrimams.
R. Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.
Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.
Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.
J. Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.
Aš puoliau gelbėti skęstančio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.
Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą.
Per šienapjūtę skambėdavo dainos, surištos su šieno pjovimu.
Šienapjūtės dainose apdainuojami mergelės ir grėblio santykiai.
Jeigu Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai būtų nereikėję žudytis ir ji dar gautų pašalpą.
Kovos lauke girdėjosi numirėlių šauksmai ir dejonės.
Šuo lojo nežmonišku balsu.
Ji ir Petras buvo viena būtybė, negalinti pasidalinti.
Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučia alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.
Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet turįs savo tėvynę ir tam tikrų jai pareigų.
Nesvarbu, ar žmogui penkeri, ar šimtas metų, bet jei jis turi tėvus, su jais bendrauja, tai žmogus vis tiek yra vaikas.
Žinios, nauji dalykai - tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.
Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.
Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.
Knyga - tai malonus, įdomus daiktas.
Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam tikęs, kaip pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.
Knyga - tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į viršelį.
Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.
Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į širdį, protą, į pačią sielą.
Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.
Afrikoje daug krokodilų ir kitokių didelių gyvačių.
Asilas nusižvengė, parodydamas savo arkliškus dantis.
Aš mokausi devintoje klasėje, todėl labai mėgstu piešti.
Mūsų klasė krepšinį pralaimėjo dėl to, kad mūsų aukštaūgiai yra maži.
Pavasarį kaimiečiai sėja miežius, avižas ir kitus kukurūzus.
Štai ir prasidėjo pamoka, kurios visi taip nekantriai bijojo.
Baigęs pradinę mokyklą, Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu.
Vasarą reikia laiku nupjauti javus, uogas, grybus, kad žiemą nebūtų nuobodu nuobodžiauti.
Mes miegojom, bet mums nesimiegojo.
Kai kurios beždžionės medžiuose kabo aukštyn galva.
Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.
Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą - į gyvenimą išleisti palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.
Dažnai pasikartojanti paauglių problema - meilė.
Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras svajonė - susirasti savo vienintelę, išrinktąją.
Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas.
Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.
Laikau save jau nebesubrendėle.
Kai dar nėjau į 7 klasę jaučiausi mažesnio rango nei dabar.
Kai augi, auga ir protas.
Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.
Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.
Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų patenkinti.
Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.
Rašinio pabaiga: "Daugiau nebeišvardinsiu, nes Maironis tiek daug parašė…"
Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.
Kai kurie žmonės ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be reakcijos.
Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.
Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius - juokiasi be reikalo.
Jis (žiurkėnas) labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.
Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.
Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas.
Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia.
Vilius net sugebėjo tapti Grėtės tarnaitės meilužiu.
Rašytojas viską stebi šuns akimis.
Aš, būdamas mažas, visada norėdavau eiti toliau nuo namų, lipti ant namų stogų.
Kodėl žmonės būna tokie žiaurūs? Žiaurūs ne tik kitiems, bet ir sau: kariasi, šaudosi, šokinėja nuo stogų.
Nors Jurga ir Girdvainis nuskendo, tačiau jų meilė niekada neištirps.
Šiame eilėraštyje nėra lyrinio veikėjo, bet yra lyrinis "aš".
Apie S. Nėries eilėraštį "Per lūžtantį ledą": "Eilėraštis moko nelipti ant ledo, nes gali į jį įlūžti."
P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas.
buciau skaite puse val. o gal 2
